Lygiai du metai, kaip aš čia. Metai nuo praeitos vasaros prabėgo ypač greitai. Gal todėl, kad baigėsi savotiškas adaptacinis periodas, ir viskas kiek susistojo į savas vietas, susigulėjo mintys galvoje, kas prie ko. Be to, susipažinau su kitomis čia gyvenančiomis lietuvėmis, kas irgi pridėjo greičio kasdienybei. Ir apskritai – tiesiog pripratau. Apsipratau. Susitaikiau su kuo, kad esu čia. Išmokau, sakyčiau, visoje toje man nepatinkančioje amerikietiškoje terpėje įžvelgti tas smulkmenas, kurios nuspalvina gyvenimą :) Ir sudėti visa tai ant vienos svarstyklių lėkštės, kad nusvertų tuos trūkumus, dėl kurių kyla Lietuvos ilgesys. Manau, kad tai padaryti man pavyko. Juk, kaip ten bebūtų, gyventi reikia dabartimi :) O dabartyje visuomet yra teigiamų dalykų, kurių galbūt neturėsi ateityje :)
Tai va, tokie nedideli pamąstymai dviejų metų buvimo čia proga. :)
Pranešimai
Ką Veikti Palangoje Lietingu Oru? Idėjos Jūsų Poilsiui
Prieš 1 mėnesį
%2B-%2BCopy.JPG)
15 komentarai:
jei prieš du metus butum pasigimdžius vaiką - jis dabar jau vaikščiotų. Šiaip... irgi pamastymai:))
Tu iš tų žmonių sese kurie prisitaiko visur ir visada, aš irgi beje, galėčiau ir į Marsą be atgalinio bilieto skristi. Laisvai... Beje tokia mintis nesenai ėmė kirbėti... tačiau manau nepaimtų, kiek skaičiau pretenduoti gali tik iki 25 metų, stiprūs fiziškai ir visaik kitaip artimi tobulumui individai..
Daliau, bus laikas - bus ir vaikas :) nebarstykime pamastymu kaip druskos, kas butu, jei butu..
o Agne sveikinu izvelgus gerasias JAV puses. Gyvenkit cia ir dabar ir netikekit, kad kitur zole zalesne!
Ačiū, Akvile ;)
Tarybinė armija irgi dvejus metus budavo, paskui iškišę liežuvius lėkėm atgal:) Gerai, kad moki prisitaikyt, nors šitas bruožas yra dvejopas:)
Linai, lazda, kaip žinia, visada turi du galus – norim to, ar nenorim :)
čia aš pataisyčiau kad jei lazda moters rankoj, ši taisyklė negalioja:)
O jei rimtai, tai mano silpnoji vieta, prisitaikyt negaliu - galiu kautis bet ne prisitaikyti. Taigi, kitiems šitos savybės kiek pavydžiu:)
Daliau, vis populiaresnis tampa kosmoso turizmas. Turiu vilties, kad iki tol, kol pasensim, jis dar ir atpigs. Na, o ziurint i medicinos mokslo naujausius atradimus yra vilties, kad gal net ir nepasensim... Brach, bet tada niekad nesulauksim iki kol kosmoso turizmas atpigs. B-O, stai ir ta lazda su dviem galais. [viskas surasyta remiantis blondiniu logikos principais] ;)
Agne, o taves tai lauksim sugrizant. Ir dar trigrasis del ilgesio - namanau, kad jis siejasi su patikimu/nepatikimu. O Londone nesiilgejai? Na, nezinau, kiek ten patiko... Bet vistiek, kiek teko sutikt isvaziavusiu, visi vienaip ar kitaip ilgisi. Ne visi garsiai ta sako. Kai kurie net sau bijo prisipazinti. O man atrodo, kad modernus keliavimas galiausiai nera toks jau naturalus dalykas zmogui. Vien tam, kad laiko juostos pasikeitima normaliai istvertum iki JAV nuo Europos turi keliauti laivu - menesi, o kiek laiko turi uztrukti naturalus "persikelimas" prie visiskai kitokio naktinio dangaus skliauto ir nepazistamu zvaigzdiu? IMHO, tam turi buti klajokliu nuo pat gimimo, o mes jau sugadinti, nes po meteliu dvidesimti praleidom ziuredami i zvaigzdes, kurias ipratom vadinti gimtomis. :)
Gera tureti gimtasias zvaigzdes, kai tas kosmoso turizmas pagaliau atpigs, skrisiu savuju paziureti. Idomu, kiek laiko uztruks pripratimas prie TOS laiko zonos.
Vienaip ar kitaip, is keliones sugrizti visada malonu, nesvarbu, kokia ilga ji buvo.
[cia pagalvojau, o ka vistik vadiname namais, tais, i kuriuos griztam?]
Seta,
Na, Londone ilgesys buvo kitoks. Kažkoks daug lengvesnis. Matomai, čia tiek laiko, tiek atstumo santykis daro savo...
O į Marsą aš ir už dyką neskrisčiau :)
Man ir žemėje labai gerai, ir joje dar milijonai nepamatytų, neatrastų, nepažintų vietų... :)
vava, gimtosios zvaigzdes bent matesi, nors ir kitoje vietoje...
As irgi jau beveik dveji metai kaip svetur. O vat ilgesys kaip nesilpsta taip nesilpsta. Sakyciau, netgi auga.. Ypac vasara, kai yra zinai, jog negali nuveikti kruvos dalyku kurie lietuvoje budavo kasdienybe - maudynes ezere, tingus rytai kaime, uogavimai, grybavimai, sventes, susitikimai su giminaiciais ir panasiai..
Žiupsneli druskos, manau, labai teisingai pastebėjote dėl tos vasariškos kasdienybės, kurios būnant ne Lietuvoje paprasčiausiai nėra... :(
Kažkaip tarp šių komentarų neradau pastebėjimo, kad dėl mylimo žmogaus mes galime keliauti į pasaulio kraštą ir manau, kad tai yra Agnės variantas. Todėl dviejų metukų sukaktuvių proga, palinkėčiau puoselėti ir džiaugtis tuo, ką pagaliau suradai... Kadangi pati sėdėjau beje 8-eris metus už Atlanto, man kaip niekad ryški ir suprantama tapo Lietuvių liaudies pasaka "Eglė žalčių karalienė". Taigi, "Egle", verpk siūlus, dilink klumpes ir kepk pyragus... Ateis ta diena, kai galėsi su pulkeliu vaikų aplankyti artimuosius...
Ačiū, kolbute ;)
Tikrai įdomiai pastebėjai apie tą Eglę... :) Niekada apie tai nepagalvojau... O juk tikrai, labai tinkama emigrantams pasaka...
Kaip paradoksalu... Žmonės čia, LT, man rodos viską parduotų, kad tik iš čia išsinešdintų, viskas blogai, valdžia bloga, gyvenimas blogas, o štai Vakaruose viskas taip gražu, teisinga, malonu, "aukštam lygy"... Pasirodo, už Atlanto lietuviai išgyvena ilgesį... ir tai visai suprantama. Agne, ir nesuklysiu ko gero sakydama, kad patriotiškumo jausmas gerokai sustiprėja išvažiavus. :))) Ir visgi tai gerai, nesvarbu, kad jūs TEN, o mes ČIA :)) Sėkmės ir stiprybės, ir vaikų, be abejonės :))))))
Živile, toks jau tas mūsų gyvenimas - pilnas paradoksų... Visuomet atrodo, kad kaimyno žolė žalesnė, kol neišvažiuoji ir nepamatai, kad visur žolė tokia pati, nes visur gyvena žmonės, nes visur lyja, visur šviečia saulė... :)
Todėl ir sustiprėja patriotiškumas, nes atsitraukęs įvertini tai, kas iš tiesų TIKRA.
Ačiū už palinkėjimus :)
Rašyti komentarą