Sakoma, kad bent vieną kartą metuose reikia nuvažiuoti ten, kur dar nesi buvęs... Tai va, ta proga nutarėm išmauti pasidairyti po „apylinkes“. Kadangi į vakarus kartą jau traukėm, į pietus – taip pat, dabar ėmėm žvalgytis rytų ir šiaurės link... Turint omenyje, kad „Ne maj mesec“, kaip juokavom su Darium kelionės metu, labiau traukė rytinės JAV dalys, kita vertus, kiek naršiau internete, nelabai ką įdomaus ten pavyko rasti mūsų interesams...
Kai pirmą kartą „užkliuvau“ už pasiūlymo keliauti šiaurės link, koją kišo tas pats oro faktorius... Tačiau kuo toliau su Darium galvojome apie pasiūlymą vykti į Mičigano valstiją ir joje esančią Mackinac salą, tuo labiau ši mintis lipdėsi kitomis, ir taip išvirto į planą apvažiuoti visą Mičigano ežerą bei užsukti į visus mums tinkančius lankytinus „taškus“... Atsispausdinusi krūvą visokiausių žemėlapių ir kitokios info, ištrauktos iš interneto, pasiruošiau „šturmanavimui“ :)
Pradžioje galvojome išvažiuoti penktadienio popietę, tačiau ne itin malonus oras nukėlė mūsų išvykimo laiką šeštadienio rytui. Ir tai buvo tik į gera... :) Atvykę į pirmąjį savo kelionės „punktą“ – Holland miestuką, kur turėjo vykti tulpių festivalis, supratome atsidūrę čia pačiu laiku: miestelėnai ruošėsi paradui, kuris prasidėjo... po pusvalandžio. :) Kadangi kiaurai košė šiaurės vėjas, teko iki ausų apsimuturiuoti keliais sluoksniais šiltų rubų, įsodinti savo žandus į
golfus, galvas įkišti į paskutinę minutę „dėl visa ko“ nugriebtas kepures ir leistis į fotomedžioklę – kaip gi kitaip... :) Spalvingo parado eisenoje žingsniuojančios merginos plonyte apranga, ryškiai kontrastavusios su žiūrovais, susisukusiais į storus apklotus, kėlė šiokius tokius šiurpuliukus, tačiau panašu, kad pasirinkimo jos nelabai turėjo... :)
Daugiau parado nuotraukų – čia.
Antrasis mūsų kelionės „taškas“ buvo 5,5 milijono tulpių plantacija to paties miestelio pakraštyje. Čia Dariui buvo džiaugsmo, kadangi pasiėmusi savo juostinuką įdaviau jam skaitmeninį
fotiką (kurį retkarčiais minutei kitai atimdavau), ko pasekoje iš tulpių lauko ilgai jo nebuvo galima iškrapštyti... :))) Kol mano juostelės bus išryškintos, tulpinis pusiau Dariaus pusiau mano reportažas –
čia. :)
Kai atsižymėjome šiaurės vėjyje siūbuojančių tulpių lauke, traukėme toliau...
Kelias vingiavo palei Mičigano ežerą, palepindamas mus vienu kitu švyturiu, kuriuos nutarėm „atžymėti“
fotokadruose, smėlėtais paplūdimiais, nedidukais pakrantės miestukais bei saulėlydžiu... Paragavę naktinės fotografijos, kiek pasižaidę tame pačiame šiaurės vėjyje, sutemus traukėme į viešbutuko medžioklę. Tokį galiausiai sumedžiojom nedidukiame Empire miestuke, kur jis čia buvo vienintelis. O ir tas šviežutėlis, ką tik atsidaręs, jaukiai dekoruotas marinistiniais motyvais ir žemėlapiniais tapetais, kurie man nepaprastai patiko :) Trūko čia tik virdulio arbatai pasidaryti, tad šildytis teko karštoje vonioje. :)
Išsimiegoję traukėme toliau. Čia mūsų laukė
Miegančiojo lokio kopos (Sleeping Bear Dunes), ilgesingai primenančios lietuvišką pajūrį... Skirtumas tik tas, kad smėliukas lietuviškose kopose mielesis, o čia vanduo spalvingesnis... :) Orai vis dar nelepino šiluma, tad ilgai neužsibuvome ir čia. Nusileidę nuo kopų pakeliui susiradome poilsio vietelę ir nutarėm pavalgyti... Kelionės tokiu metų laiku žavios tuo, kad niekur po kojomis nesipainioja kiti poilsiautojai. Tu esi vienas su gamta. Būtent dėl to ir renkamės atostogoms jau ne pirmą kartą prešsezoninį laiką, kuris iki šiol nenuvylė. :)
Pavalgę judėjome toliau. Prasukę pro Leland miestuką, sustojome kavinukėje Latte arbatos, „atsižymėjom“ prie vietinės meno galerijos metalo skulptūrų ir šiaušėm toliau. Čia pasipainiojo Northport miestukas – žvejų meka, kur Darius varvino seilę prie žvejybinių laivelių bei visokiausių meškerių, o vėl gavęs į rankas
fotiką, strigo pakrantėje, kol aš vėl bandžiau savo juostinuką. :) Kai čia nebeliko ką „
paveiksliukinti“, vėl sėdom į automobilį ir judėjom dar vienos atrakcijos – žydinčių vyšnių sodų – link...
Nežinojom, ko tikėtis, nes internete jau buvo pasirodęs vienas kitas pranešimas, kad vyšnių žydėjimas eina į pabaigą. Tačiau
tai, ką išvydome šalia vienos fermos, užniaužė kvapą... Sunku apsakyti jausmą, kai stovi didžiulio žydinčio vyšnių sodo viduryje, kur iš visų pusių tave supa žiedais apsipylę vyšnių medžiai bei vešlios, pačiame žydėjimo pike, pusę blauzdų siekiančios pienės... Norėjosi ten pasilikti kad ir visą dieną. :) Tačiau apsiribojome geru pusvalandžiu ir, murzini nuo pienių žiedadulkių, traukėme toliau :) Jau po truputį vakarėjo, tad, aplankę dar vieną paplūdimį su švyturiu, po truputį pradėjome skaičiuoti kilometrus iki kokio stambesnio miestelio ir planuotis tolimesnę kelionės dalį. Ir čia mums koją pakišo... policija – kaip gi be jos... Sekmadienis, o ji, kaip ištikimas sargas saugo mažus miestelius nuo tokių perėjūnų, kaip mes, kurie nemato staiga atsiradusio greičio ženklo ir nespėja sustabdyti... Ajajaj... Gavome, žodžiu, baudą už greičio viršijimą... Ech... Bus mums dairytis nusukimų visokių ten šyturių link ir nematyti, kas dedasi vietinėje parapijoje... Na bet, yra kaip yra, kas buvo, tas pražuvo... Važiavom toliau. Vakarėjant, įveikę 5 mylių ilgio tiltą, pasiekėme St. Ignace miestelį, kuris turėjo tapti mūsų tramplinu į atostogautojų pamėgtą Mackinac salą. Tačiau visi šios dienos keltai jau buvo išplaukę, ir mums nebeliko nieko, kaip tik apsistoti šiame miestuke. Susiradę jaukų moteliuką bei nepaprastai skaniai pavakarieniavę vietiniame restoranėlyje, košiant tam pačiam šiaurės vėjui dar spėjome nueiti iki saulėlydžio šviesoj besimaudančio švyturiuko ir kritom miegot...
Keletas nuotraukų iš šio kelionės etapo –
čia.
Pirmadienio rytą, palikę automobilį vietinėje stovėjimo aikštelėje, vienu pirmųjų keltų persikėlėme į Mackinac salą. Čia prasidėjo mūsų kelionės linksmybės... Miestukas, kuriame neegzistuoja automobiliai (išskyrus gaisrinės ir greitosios pagalbos mašinas), viešpatauja arklių kanopų bildėjimas bei dviračių pedalų girgždėjimas. Susiradę jaukų šeimyninį viešbutuką bei pasidėję daiktus, pėstute patraukėme dviračių nuomos punkto link. Tokių punktų čia gausybė, tad nesunkiai išsirinkome tandeminį dviratuką, kuriuo ruošėmės apsukti 9 mylių (15 km) garbės ratą aplink salą. Iš bankomato išsitraukę grynų, nes kortelėmis čia atsiskaitymas – retas dalykas, užsimokėjome ir išvingiavome aplink salą nusidriekusiu keliu. Tiesa, teko man šiek tiek apsitrankyti kelius į priešais mane esančią sėdynę, kol šiaip ne taip galiausiai susireguliavome abidvi dviračio sėdynes, kurios, mūsų laimei, turėjo galimybę išsikelti pakankamai, kad tiktų mums, ilgakojams lietuvaičiams. :) Kai vakare grįžę į viešbutuką šeimininkei papasakojom, kad buvom išsinuomavę tandeminį dviratuką, ši nustebusi paklausė, kaip mes dar dar iki šiol gyvi ir ar nebuvo noro vienas kitą nušauti, mat yra sakoma, kad jei nori išbandyti savo partnerį, turi kartu pavažiuoti tandeminiu dviračiu bei ištapetuoti kambarį. :)) Žodžiu, panašu, kad išbandymus atlaikėme... :)
Diena pasitaikė labai saulėta, tad lepino mus gražiais vaizdais ir neapsakoma ramybe... Kai sustojom užkąsti, tesigirdėjo mūsų pačių kvėpavimas... Staiga išgirdom kažką krūmuose šnarant... Atsisukę pamatėm voverytę, kuri, aišku, išsireikalavo iš mūsų gabalėlį bandelės. :)
Apsukę ratą aplink salą, „pasimalėm“ dar šiek tiek po salos vidurį, apžiūrėjom lankytinas vietas, išalkę vietiniame kioskelyje nusipirkome po dešrainį ir kvapais sugundę būrį žuvėdrų, prisijungusių prie mūsų, sėdinčių ežero pakrantėje, skaniai juos sukirtome. Tai dienai pasivažinėjimo buvo gana... Sunku buvo įsivaizduoti, kaip jausimės rytoj po tokių dienos turų... Ne į naudą namisėdoms tokie fiziniai krūviai... :)) Pailsėję ir pasimėgavę žuvėdrų kompanija grąžinome dviračius. O tuomet, jau vakarėjant apsilankėm ant kalvos esančioje ginybinėje tvirtovėje-muziejuje, kur sužinojom nemažai salos istorijos bei pasigrožėjom nuo viršaus atsivėrusiais salos vaizdais...
Kai muziejui užsidarant nusileidome žemyn į miestuką, nutarėm pasižvalgyti po vietines parduotuvėles, kur mus suviliojo saldėsiai – taip vadinamas čia populiarus
fudge – kažkas panašaus į saldžią masę, primenančią „Karvutės“ saldainius, tik tos
fudge rūšių čia galybė... Kai iš visos gausos pagaliau išsirinkome, ko norėtume, staiga susizgribome, kad Dariaus piniginėje nėra kreditinės kortelės... Staigiai „atsukę“ galvoje „juostelę“, supratome, kad kortelė liko bankomate, kai ryte (o dievulėliau, kiek nuo to jau praėjo laiko!) bandėm išsigryninti čiažančių... Tuo pačiu apsižiūrėjom, kad mūsų mobilūs telefonai ant išsikrovimo ribos, o pakrovėjas kažkur kaip tyčia dingęs – arba likęs namuose, arba kur nors iškritęs automobilyje, likusiame anapus ežero... Sumojom, kad reikia lįsti į internetą (mat pakeliui buvau užmačiusi tokį stebuklą, kaip internetinė kavinukė) ir pasižiūrėti, kas dedasi su banko sąskaita... Taip ir padarėm. Paaiškėjo, kad kortele niekas nespėjo pasinaudoti. Internetinės kavinės savininkas ramino, kad jei kas iš vietinių kortelę rado, ji greičiausiai dabar jau nunešta į policijos skyrių, į kurį tuoj ir pasukom... Tačiau kas, jei kortelę rado koks nors turistas, kurio jau ir kvapo šioje saloje nebėra?.. Policijoje buvo ramu, nieko negirdėti.Tik pasiūlė ryt iš ryto užsukti į banką, kurio bankomatu naudojomės... Iškilo dilema... Užblokuot kortelę ar ne? Ir jei taip, tai kaip tai padaryti, kai telefonas baigia nusėsti, internetinė kavinė užsidariusi, banko telefonų numerių – nerasta, galvoje kirba pačios nepalankiausios mintys, o iki ryto, atrodo, dar visa amžinybė... Kaip ten bebūtų, nutarėm išlaukti to ryto. Per visus rūpesčius ir bandymus kuo daugiau tą dieną pamatyti, nebespėjome „normaliai“ pavakarieniauti, tad grįžę į savo kambarėlį, kaip tikri
turisto lituano išsitraukėme skardinę konservų ir skaniai sukirtome užsikąsdami bandelėmis bei salotomis :)) Kambario šviesoje pasimatė ir mūsų dienos įdegis, kurį greičiau būtų buvę galima pavadinti nuodegiu – visas veidas degė, jau nekalbu apie spalvą, kuria nusidažė mūsų, baltaodžių, kaktos ir nosys :)) Kas galėjo pagalvoti, kad štai taip – vidury baltos dienos – imsim ir nudegsim... :)))
Antradienio rytui išaušus, jaukiai papusryčiavę su namo šeimininkais, papasakojusiais mums apie šio miestuko gyvenimą bei vaišinusiais (prie kitų „kontinentinių“ pusryčių atributų) jų sodo serbentų džemu, skubėjom banko link... Čia mus pasitiko banko tarnautojai, kuriems mūsų problema pasirodė labai pažįstama, mat bankomatas, iš kurio ėmėmės pinigus, toks senučiukas – pirma atiduodantis čekį, o tik paskui, jei ekrane sugalvoji paspausti mygtuką, kad jau baigei visas operacijas, „išspjaunantis“ kortelę (kas mus ir subalamutijo, pripratusius prie kiek kitokios operacijų sekos). Žodžiu, su banko tarnautoja patraukėme bankomato link... Turbūt įsivaizduojat, kokia laimė buvo jos rankose po keleto minučių išvysti kreditinę kortelę... :)) Uf... Viskas gerai, kas gerai baigiasi. :) Euforijos apimti (kiek nedaug tam žmogui reikia iki pilnos laimės), dar pašmirinėjom po miestuką, nusipirkome keletą suvienyrų prisiminimui bei lauktuvių namiškiams ir pasiėmę iš viešbutuko savo daiktus, traukėme kelto link... (Vaizdeliai iš salos –
čia)
Pavydėjom sau vakarykštės dienos, kuri pasitaikė tokia nuostabiai saulėta, mat šis rytas žadėjo apsiniaukusią dieną, girdėjosi netgi lietaus prognozės. Tačiau pastarasis mus aplenkė, kai patraukėme dar labiau į šiaurę, Tanhamon'o krioklių link...
Pakeliui pasipainiojo miestukas, pavadinimu Rojus (Paradise). Gal ir nieko, ką? :) Žodžiu, supratome, kad judam teisinga kryptimi...
Pasiekę žemutinius Tanhamon'o krioklius, nelikome jais per daug sužavėti – na, kriokliukai ir tiek... Tačiau aukštutiniai kriokliai pritrenkė savo grožiu...
Nuotraukos niekada neatskleis nei jų mastelio, nei to viso žavesio, kurį apglėbia akys, kai stovi šalia jų... O kur dar ta vėjo atnešama purslų gaiva bei pavasarinės gamtos aromatas... Šis krioklys iš visų prieš tai ir po to matytų išsiskyrė savo auksiniu vandens atspalviu – stovint prie jo tikrai buvome kurį laiką užburti jo grožio... Žodžiu, užskaitėm šį krioklį ir važiavom toliau...
Dabar mūsų taikinyje buvo taip vadinamas „Pictured rocks“ – kaip mes išsivertėm, „tapybiškų uolų“ – parkas... Su vėjeliu skriedami palei Aukštutinį ežerą (Lake Superior), mėgavomės pavasarine gamta, kol staiga... Žiūrim į kelią ir netikim... Kaip sakoma, „Ruskaja šutka – vychoda net...“ – ogi ženklas, kad kelias uždarytas... Va taip vat – be jokių išankstinių perspėjimų, be jokių skrupulų... :) Žiūrim į žemėlapį ir mąstom, ką daryt: ar sukt atgal ir daryt didžiulį lanką per aplinkui (kuris mūsų visai neviliojo), ar rizikuoti ir bandyti rasti artimesnį apvažiavimą miško takeliais?.. Ech, nebūtume
turisto lituano – surizikavome... Pasukome įspūdingu baugiu juodo plukto dirvožemio keliu, viliojančiu pavadinimu: Huricane Truck Trail... Ir taip 15 kilometrų ne pačiais įspūdingiausiais miškais, jei taip galima pasakyti... :) Nežinotum, kad čia Amerika, pagalvotum, kad esi kokioje trečio pasaulio šalyje su pusiau apdegusį, pusiau iškirstą mišką primenančiais „peizažais“... Galiausiai, kai jau horizone pagal kilometražą turėjo pradėti šviestis normalus kelias, priekyje pamatėm galingą ekskavatorių, stumdantį žemes, tačiau taip ir nespėjom suprasti – ar jis mums kelią norėjo uždaryti, ar kaip tik „atkasti“... Šiaip ne taip prasmukę pro tą keistoką sankryžą, pagaliau atsidūrėme ant normalaus... žvyrkelio. :)) Už keleto kilometrų išvydome standartinį „Road closed“ ženklą važiuojantiems kita kryptimi, iš ko supratome, kad „praslydome“ pro šią keblią situaciją... Kaip vėliau sužinojome iš miestelio, kuriame tą vakarą apsistojome, motelio administratorės, mes ne pirmieji, kurie jai papasakojome apie uždarytą be išankstinio įspėjimo kelią... Lengviau atsidusome, nes jau buvome spėję pagalvoti, kad esame nepataisomi žiopliai, nematantys kelio ženklų :)
Pakeliui sustoję ir „užsiregistravę“ dar prie keleto krioklių, galiausiai pasiekėme Miner's castle – vieną įspūdingiausių šio parko vietų... Vėlgi – nuotraukos neatskleidžią to spalvų ir mastelių grožio, kokį išvysti būdamas ten...
Dar vienas kitas krioklys, ir jau vakarėjo, tad reikėjo pradėti galvoti apie nakvynę... Artėdami miestelio link pastebėjome nuorodą į „Saulėlydžio motelį“ ant ežero kranto... Jau ne kartą mums kelionėse taip pasitaikė, kad kuo pigiau randi kur apsistoti, tuo smagiau viskas ten būna... :) Taip nutiko ir šį kartą. Administratorės patarimu nuvykome į vietinę piceriją ir užsisakėme nerealiai skanią picą, kurios liko dar ir rytdienos pusryčiams, o kol tą picą mums kepė, užsukome į vietinį supermarketą, kadangi iš namų pasiimtos kelioninės „pakramsnojimo“ atsargos buvo galutinai išsekę... Grįžę į savo kambarėlį ir skaniai pavakarieniavę vėl šiek tiek pažaidėm su naktine fotografija (daugiausiai – su juostine), ko pasekoje, užstačiusi savo
skaitmeniuko ISO ant 800, kitą rytą, aišku, apie tai užmiršau... Na ką... Turim ką turim – kitos dienos saulėtos nuotraukos tokios... kaip čia pasakius... ne tik kad su grūdu, bet ir neblogai peršviestos (o aš ir galvojau – kame reikalas, kad fotikas taip grybauja su šviesa...:)) Na bet – gyveni žmogus ir mokaisi... Nuo žioplumo vaistų nėra...
Kadangi trečiadienis pasitaikė liuksiškas, nusprendėm jį skirti pasivaikščiojimui... Išsirinkome 9 mylių (15 km) ilgio trasikę, siekiančią turbūt įspūdingiausias „Pictured rocks“ parko vietas: keletą krioklių, porą paplūdimių bei nuostabų taką mišku bei uolėta pakrante... Šią savo kelionės dalį prilyginom didžiąjam kanjonui, kai leidomės į praeitą kelionę... Tik čia buvo dar geriau – čia buvo ne tik „kanjonai“, bei dar ir nuostabaus grožio ežeras... :) Tiesa, vandenėlis to ežero toks... sakykim... geliantis ir maudytis visai dar nekviečiantis, tad užteko keleto minučių kojų įmerkimo „atsižymėjimui“ bei tuomet, kai reikėjo perbristi į jį įtekantį upeliuką...
Na, žodžiu, daug nepripasakosi apie tai, kas išreiškiama žodžiais: wow, nerealu, eik tu sau, kaip
čiotka... ir panašiai... :) Keletas tos dienos nuotraukų –
čia, nors jos, kaip žinia, perteikia turbūt tik kokius 20 procentų viso realaus grožio...
15 įveiktų kilometrų sustabarėjusiems nuo sėdėjimo prie kompiuterių lietuvaičiams nepasirodė tądien per mažai... Jau ir paskutinieji kilometrai kiek prailgo, todėl kai pasiekėme automobilį, jautėmės tarsi devintam danguj. :)) Beliko nuspėti, kaip jausimės po tokių pasivaikščiojimų rytojaus dieną... :) Bet – kad ir kaip besijausime, galvojom, neturim ko gailėtis, nes diena buvo tikrai fantastiška... Tiesa, ir vėl likom neįvertinę Mičigano saulės, kuri, nors ir pro miško medžius, dar ant viršaus mus pasvilino... Pradėjom luptis... :))
Nusigavę iki Baraga miestuko, susiradome ten tradiciškai viešbutuką, o išsimiegojus mūsų laukė nauja diena... Tiesa, ne itin nuostabi, nes už lango lijo... O dar tos kojos!!! Buratino sindromas – ne kitaip... Kai norisi tik vieno: nejudėti. O jei judėti, tai kuo mažiau. :) Ta proga nutarėm lįsti į muziejus ir visokias kitas po stogu esančias atrakcijas, nereikalaujančias ilgų nuotolių įveikimo...
Pirmoji iš tokių atrakcijų pasitaikė mineralų kolekcija, sukaupta Mičigano technologijos universiteto A.E. Seaman Mineralų muziejuje. Kaip kad kelionės metu į Didįjį kanjoną kulmincija tapo drugelių muziejus, taip šį kartą nutiko su šiuo muziejumi... Sunku apsakyti įspūdį, kurį „apturėjome“ vaikščiodami po margiausių mineralų pripildytų lentynų labirintus, tuo labiau, kad ir
nuotraukose, darytose per stiklą pritemdytoje salėje – ne itin kokybiškos... Tačiau patikėkit – į tokį muziejų užsukti tikrai verta... Rašoma, kad tai – viena didžiausių Amerikoje esančių kolekcijų, demonstruojamų viešai. Nuo mažiausių deimančiukų ir aukso gabaliukų iki didžiausių vario luitų, nuo mažutėlių kristaliukų iki tūkstančius kilogramų sveriančių kristalinių darinių... O jau spalvų grožis... Apie mineralus, „pražystančius“ neoninėmis spalvomis prie ultravioletinės šviesos tai iš viso nekalbu... Žodžiu, buvom visaip kaip apžavėti, ir to žavesio nenustelbė net lietus, vertęs gūžtis ir lįsti kur nors, kur šilčiau... Tiesa, kol pasiekėm tą „šilčiau“, dar teko aplankyti
vario kasyklas, po kurių leidomės į patį šiaurinį iškišulio tašką – Copper Harbor uostamiestį.
Nors daug kas sakė, kad čia būtinai reikia nuvažiuoti, neva čia nuostabu, tačiau mums šios vietovės per didelio įspūdžio nepaliko. Gal todėl, kad lijo, gal todėl, kad pakeliui buvom prisižiūrėję daug įspūdingesnių kraštovaizdžių, gal todėl, kad jau... norėjosi namo. :) Net ir pietūs, kurių užsukome į kažkokį pakelės restoranėlį, pasitaikė pusėtini palyginus su tais, per kuriuos pirštus apsilaižydami valgėm šviežiai pagautą nuostabią ežero žuvį ankstesnėmis dienomis...
Žodžiu, laikas buvo grįžti, tad be didesnių skrupulų sukomės pietų link, iš inercijos vis dar sustodami prie vieno kito pasitaikiuso krioklio, iš kurių tik vienas paliko vėlgi pakankamai įsimintiną įspūdį. Tai buvo Bond kriokliai...
Grįžome vėlų penktadienio vakarą, tad turėjom visą savaitgalį apsitvarkyti ir atsigauti prieš įšokant į tradicinę rutiną... Plaučiai liko smagiai pravalyti pavasarinių miškų ir tyro vandens gaivos, akys – paganytos po vyšnių ir tulpių žydėjimus, mineralų margumynus, uolų bei krioklių gausybę, kojos – pramankštintos belaipiojant aukštyn žemyn įvairiausiais laipteliais, kalneliais, tilteliais, automobilio ratai – prabarškinti 2500 km... Ko daugiau bereikia? Turbūt tik vėl apkerpėt ir sulaukti kitų atostogų... :)
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
