Įsikūrinėjame. 2 dalis – mano svajonių spinta...

Sako, kad svajoti reikia atsargiai, nes būna, kad svajonės ima ir išsipildo... :) Priešistorė yra tokia, kad prieš gerą pusmetį, kai internete akys užkliuvo už štai tokios spintos...

...nebegalėjau ramiai užmigti. Tokios spintos, žinojau, man mirtinai reikia. Ir kaip gi nereikės, jei pastaruosius penkerius metus visus didesnius ar mažesnius rankdarbius tekdavo kankinti štai tokioje minimalioje darbo zonoje, į kurią iš įvairiausių spintų/komodų stalčiukų migruodavo pirmyn ir atgal labai jau neparankiai sukrautos rankdarbiavimo medžiagos ir įrankiai...

Buvo žiauriai nepatogu, o, žvelgiant į gyvenimo Lietuvoje perspektyvą, žinojau, kad dviejų kambarių bute manęs laukia toks pats likimas... Žodžiu, grįžtant prie pirmojo šio įrašo vaizdelio, kurpiau sau mintyse ir visokiuose buto plano eskizuose, kaip ir kur čia būtų galima naujuosiuose namuose realizuoti savo svajonę. Variantų nebuvo daug, nes butas, į kurį persikraustėme, buvo pilnai įrengtas, tad nesinorėjo pasinerti į visokius sienų griovimus ir gyvenimą ne tik daiktų dėžėse, bet ir dulkėse... Optimaliausias pasirodė esamo namuose baro išardymas, į kurio vietą turėjo atsistoti mano svajonė – rankdarbių spinta. Aš turbūt būčiau ilgai dar gyvenusi savo svajonėse, jei ne Darius, kuris griebė jautį už ragų, privertė mane ant smūgio pasidaryti reikalingus brėžinius, ir štai po truputį darbas pajudėjo...

Žodžiu, kai atsikraustėme, vaizdelis buvo toks (dešiniau – buvęs baras ir kažkada jau mano minėtos dvi baro kėdės). 

Po truputį yrėmės kito vaizdo link... Būdami taupūs lietuvaičiai, stengėmės kuo daugiau buvusio baro dalių panaudoti naujoje spintoje, ir mums visai neblogai pavyko. Baro viršus tapo mano darbo spintos darbastaliu, baro stalviršį laikiusios spintelės (kurias per vidurį šiaip ne taip pavyko atskirti), pasuktos kitu kampu ir sustatytos viena ant kitos, tapo mano spintos pagrindinėmis lentynomis; lentynėlės vynui, taip pat pasuktos kitaip, virto mažomis lentynėlėmis įvairioms man reikalingoms smulkmenoms. 

Dabar laukė linksmoji dalis –  durys. :) Pirma galvojom daryti jas šviesias, kad susišauktų su kambario sienomis, tačiau kai „pamatavome“ didžiulius durų skydus, supratome, kad vis tik dažysime (o tiksliau tariant – ištapysime) tas duris kaip nors tamsiai. Ilgai nelaukus, po poros eskizų, užvirė darbas...

Mažajam mūsų direktoriui lakstant aplink ir besikėsinant į dažus bei dažomąjį paviršių, visą darbą teko daryti vėlais vakarais – po truputuką, po gabaliuką. Bet juk ir Romą ne per dieną pastatė. Baigėme darbą ir mes... Ištapėme šiaip ne taip savo „Vakarinės idilės“ paveikslą ant durų. Kaip pridera „senam“ daiktui, sutvirtinom viską „kniedėmis“, ir dabar štai turim namuose tokią didžiulę a la „spintą-lagaminą“. (:

Ant šono, kad spintos masyvas kiek „susmulkėtų“, pakabinome „mokyklinę lentą“, kurią irgi sukurpė Darius, ant spintos viršaus įkurdinome iki tol vietos namuose vis neradusį seną gramofoną ir kitus panšaus stiliaus daikčiukus, ir tuomet vaizdelis tapo toks:

Dariaus darbas buvo baigtas. Atėjo mano eilė traukti iš dėžių dėželių savo rankdarbiavimo turtus ir įkurdinti juos naujuose „namuose“. Vienas didžiausių galvaskausmių buvo vidinės durų pusės „įrengimas“, nes pasidomėjusi perforuoto kartono ar metalo lakštų kainomis supratau, kad reikia ieškoti kažkokios alternatyvos. Ja tapo metalinis sodo tinklas – jį nesunkiai pritaisiusi prie durų, turėjau patogų daiktą visiems kabinamiems mažmožiams – kairiosiose duryse apsigyveno visokio plauko žirklės, lipnios juostos, liniuotės ir kitokie popieriaus pjaustymo/karpymo įrankiai, dešiniosiose – į medžiaga aptrauktą tūtą sudėti virbalai, į savotišką kabyklę (skirtą susidėti papuošalams), sukritę visokie siuvimo/mezgimo ir kitokių randarbiavimo rūšių priedai. Eilinėje „Humanoje“ sumedžiojus vos už keletą litų didžiulį ryškios oranžinės medžiagos šmotą, panaudojau jį šiokio tokio vientiso stiliaus kūrimui. Eigoje viskas atrodė štai taip:

Finale, pasikrapščius dar tiek viena kita smulkmena lentynose, pagaliau kaip ir baigiau (nors tai irgi gan sąlyginis žodis tokiame procese:) savo įrankių ir medžiagų „įkurdintuves“. Tiesa, supratusi, kad neturiu visame tame agregate kur sudėti savo popieriaus turtų, pasiguodžiau Dariui, ir jis man iš karto atskubėjo į pagalbą, greitai sukonstruodamas nedidelę spintelę ant ratukų, kuri pagal poreikį gali pavažiuoti arba po stalviršiu, arba būti ištraukta – kaip pagalbinis mažas darbastalis – lauk. Ratukų gėris tam kartui yra dar ir tas, kad tuomet, kai ši spintelė yra nenaudojama, galiu ją nusukti nugara į priekį, taip apsaugodama savo popieriaus atsargas nuo vieno tokio itin smalsaus piliečio, taip ir laukiančio, kada čia mama nusisuks ir bus galima griebti kokį lapą kitą savo smalsumui patenkinti... :)

Taip pat šioje spintoje susiprojektavau ir sau visuomet labai praverčiantį dar vieną stalviršį po pagrindiniu, ant kurio mėgstu laikyti visokias kartono ir popieriaus atraižas – jos visuomet būna man po ranka, o ir nesipainioja su naujais popieriaus bei kartono lakštais. 

Taigi, brangieji ir brangiosios... Žinokit, kad rankdarbiai, kurie nuo šiol gimsta mano namuose, gimsta iš viso to, kas gyvena šioje mano spintoje... :)