2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis

Juodai baltas penktadienis Čikagoje

Kažkaip pasinešiau pastaruoju metu į fotografiją... Žiūriu, kad tai tampa savotiška meditavimo priemonė. Išeinu, pamedžioju, atsigaunu, galiu gyvent toliau...

Ta proga ištempiau penktadienį Darių į Čikagą. Mat prireikė kadrų FB fotografuojančiųjų grupelės užduočiai... Šalia to ir šiaip nutarėm atsipalaiduoti bei paslampinėti po miestą. O kad jau ant bangos šiuo metu pas mane juodai balta fotografija bei juostų ryškinimo džiaugsmas, tai ir rezultatai, kaip pamatysite, juodai balti... :)

Tiesa, beryškindama juostas ir beskanuodama kadrus eilinį kartą nugrimzdau į vaikystės prisiminimus, kurie šį kartą mane nuvedė į Žydų gatvę Vilniaus senamiestyje...

Čia mus kartu su broliu vesdavosi tėtė, užsukdavęs pas savo draugą, žymų fotografą Mečislovą Sakalauską. Neatsitiktinai tad ir mūsų bute tuomet kabėjo Mečislovo darytos didžiulės nuotraukos, su įamžintomis tėtės restauruotomis pilimis bei jų ansambliais... Taigi – Mečislovo laboratorijoje kvapą mums gniauždavo ne tiek ryškalų bei fiksažo kvapas, kiek visos „amunicijos“ dydis ir gausa: įvairios vonios vonelės su ten nardančiomis nuotraukomis, stulbinančio dydžio foto didintuvai, glencavimo mašinos ir aibė kitų dalykų dalykėlių... Gerumėlis...

Na bet, gana čia prisiminimų... Rodausi penktadienio medžioklės bei vakarykščio ryškinimo laimikį...

Traukinyje...


Žioplinėjame šalia Sears'o dangoraižio...

Draugiškioji raitoji policija

Čia Amerika... :)

Po metro bėgiais

Dėl šios šiemet pastatytos skulptūros svaigau, labai norėdama ją pamatyti... 
Bet realybėje nepaliko labai jau didelio įspūdžio...

vandens atsargos eina į pabaigą...

Vakarėja, laikas traukti namo...


Uf, bėgome skubėjome ir šiaip ne taip spėjome į traukinį...

Turbūt dar niekuomet nebuvau taip patenkinta juostelės ryškinimo rezultatu, kaip šį kartą. Ir nors tai buvo eksperimentinis ryškinimas, kitaip tariant – pirmasis tokios rūšies blynas, įtariu, kad nuo šiol taip ir tik taip ryškinsiu juosteles...

Pamenu, kai vaikystėje su broliu ryškindavom juosteles, plius minus viską darydavom iš akies... Todėl, aišku, ir rezultatai paprastai būdavo švelniai tariant nenuspėjami... :) Kartais geresni, kartais – ne itin vykę... :) Bet nebe vaikystėje gi esam galų gale.... :) Tai va, prisiklausiusi visokių protingų žmonių patarimų ryškinau taip, kad išgaučiau kuo švelnesnius pustonius ir įmanomai mažą grūdą. Nežinau, kaip jums, bet mane pačią rezultatas sužavėjo...

2 komentarai:

kolbutė rašė...

Malonu visuomet vartyti tavo nuotraukas. Man kažko labiausiai įstrigo nuotrauka su dangoraižiais.

agnė rašė...

Ačiū, mieloji :)
Aš tai jau kažkaip apsipratau su tais dangoražiais, tai man jie beveik kasdienybės dalis... :))
Bet ne tau vienai ši nuotrauka įstrigo :)