Šopoterapija

Kažkada vienos pažįstamos blog'e paskaičiau apie taip vadinamą šopoterapiją – prasiėjimą per parduotuves kasdienybės praskaidrinimui ir nuotaikos pakėlimui. Ir nors tada galvojau, kad man tokia terapija neveiktų, šiandien supratau, kad klydau. :)
Šiaip niekada nelaikiau savęs iš tų, kuriems patinka vaikščioti po parduotuves. Paprastai mane erzina žmonių daugybė, tas bendras triukšmo fonas, ieškojimas to, ko finale vis tiek nerandi (ypač jei tai batai ar rūbai). Tad paprastai mano šopoterapiniai bandymai baigiasi tuo, kad grįžtu namo dar labiau suirzusi ir nepatenkinta. :))

Tačiau, kaip jau greičiausiai supratote, šiandien TAI suveikė :) Gal dėl to, kad seniai tai bebuvau dariusi, gal dėl to, kad pastaruoju metu apskritai mažai kur išeinu iš namų, gal dėl to, kad išvažiavau iš namų anksti ryte, kol dar nei gatvėse, nei pačiose parduotuvėse nebuvo spūsčių. Taip pat, manau, „sulošė“ tai, kad neieškojau nei batų, nei rūbų. Ir dar vienas dalykas: man reikėjo vos vieno vienintelio dalyko – kartono, kurio, galvojau, greitai rasiu ir grįšiu namo :) Bet kartono neradau pirmose dviejose parduotuvėse, o pakeliui akys norėjo apžiūrėti viską iš eilės, laiko turėjau... taigi... Visokios rankdarbių-dovanų-medžiagų-kanceliarinės-knyginės parduotuvės buvo stropiai iššniukštinėtos :)

Namo grįžau su trimis didžiuliais maišais. Kažkodėl pasijaučiau didžiulį darbą nudirbusi ir tokia laiminga :D Žodžiu, šopoterapija veikia :) Svarbiausia – pasirinkti teisingas parduotuves. :)