2009 m. gegužės 13 d., trečiadienis

Knygos. Aš iki gimimo

Gavau vakar siuntinį nuo draugės iš Lietuvos, kuriame buvo dovanų dvi knygos: Aleksandro Žarskaus „Aš iki gimimo“ ir „Gimties slėpinys“. Pirmąją jau perskaičiau, todėl skubu pasidalinti įspūdžiais...

Aleksandras Žarskus. „Aš iki gimimo“

Knygos anotacijoje rašoma: „Knyga skirta sąmoningumo žadinimui ir auginimui mylinčio žmogaus, kuris, suvokęs savo amžinumą ir vieningumą su visa gyvybe, atrastų savyje tą meilę, kurios dėka laikosi visas pasaulis.“

Ir nors knygoje koncentruojamasi į gyvybės pra(si)dėjimo klausimus, joje apstu bendrųjų gyvenimo principų, įdomių įžvalgų tiek žiūrint per krikščionybės, tiek per mokslo, tiek per psichologinę prizmę, ko pasekoje knygą skaityti buvo nepaprastai įdomu, netgi turint omenyje, kad tokioje samplaikoje tenka tekstą savotiškai „filtruoti“, atsirinkti, kas tau pačiam priimtina, pamąstyti ties tuo, kas tau atrodo esant kitaip, suklusti ties tais dalykais, apie kuriuos galbūt niekuomet nebuvai susimąstęs... O gal kada ir susimąstei, bet, neradęs konkrečios atsakymo į rūpimą klausimą formuluotės, taip ir palikai viską savaiminiams procesams sudėlioti į savas vietas laikui atėjus...

Viena iš tokių formuluočių, kurias suvoki pats, bet nesugebi netaikliais savo žodžiais perduoti kitiems, man pasirodė apie streso ir ramybės mūsų gyvenime kaitą, apie kančios ir gėrio konfliktą bei jo prasmę... Apie tas dvi kiekvieno reiškinio puses...
„Kiekvienas reiškinys turi savo antrąją pusę. Kita „pavojingo“ ir pilno kančių pasaulio pusė yra ta, kad jis labai tinkama vieta sielai mokytis dvasinių savybių. Lengva mylėti, kai esi mylimas, tačiau tokia meilė labai silpna. Mes nuolat girdime skundus – manęs nemyli. Tikroji meilė, atlaidumas, pasiaukojimas, kantrybė ir kitos dvasinės savybės įgyjamos ir užgrūdinamos sunkiose sąlygose, kuomet esi skriaudžiamas, niekinamas ir panašiai, ko žemėje tikrai netrūksta...“

Apskritai paradoksų knygoje nemažai, nors finale iš tiesų galima būtų įžvelgti bendrą viso ko principą, apie kurį ir eina kalba: materialinio bei dvasinio pasaulio priešpriešą, kurioje telpa ir tai, kad vienoje plotmėje „toks tokį traukia“, o kitoje – „priešybės traukia viena kitą“; tai, kad pasekmės ir priežastys sąveikauja tiek viename, tiek kitame lygyje, tik veikia skirtingu greičiu; tai, kad kalbant apie organizmų simbiozę bei parazitozę, viskas priklauso tik nuo požiūrio bei pažinimo; o apsigimimai ir neįgalumas yra tik mūsų, reginčių kūną, bet užmirštančių pažvelgti į sielą, problema bei noras visur kur sukurti šiltnamio sąlygas, neįsigilinus iš tiesų, ar jos tikrai neša naudą, o gal visgi yra tik žalingos mūsų dvasiniam tobulėjimui..?

Autorius, į daugelį dalykų žiūrėdamas per savotišką krikščionybės prizmę, man pasirodė nevengiantis sulaužyti kai kuriuos gan giliai nusistovėjusius stereotipus, kurie, seniai tapę tarsi norma, gali pasirodyti iš tiesų ne tokie jau ir teisingi... Mano akis užkliuvo už trijų iš jų: už nuodėmės, atgailos ir krikšto. Pirmoji užkliuvo, nes turbūt pirmą kartą taip aiškiai radau išdėstytą teigiamą nuodėmės pusę, atgailą pagaliau radau įvardintą ne kaip gailestį, o kaip mąstymo pakeitimą, ką ir reiškia tiesioginis graikiškas žodžio „metanoeho“ vertimas, daug kur minimas Rašte, ir pagaliau nudžiugau radusi ne religinę žodžio „krikštas“ reikšmę. Tai –
pradžios padarymas, nužymėjimas... Prisipažinsiu, kad jau senokai ieškojau šio žodžio formuluotės...

Dar vienas labai džiugus ir patrauklus dalykas man pasirodė tas, kad tai – ne iš kokios nors kalbos versta užsienio knyga, bet lietuvio darbas. Dar daugiau – nors knygoje liečiamos temos yra labai glaudžiai susijusios su moters pasauliu, jos fiziologija, kai kur iš tiesų stebina įžvalgos, užrašytos vyro, ir tada nejučiom pagalvoji, kad dar ir ne kiekviena moteris žino apie tokius dalykus, kurie turėtų būti, regis, savaime suprantami, atrandami, perduodami iš kartos į kartą, bet jau užmiršti, išniekinti „modernios“ kultūros, kurioje gyvename...

Atskira tema, be abejo, būtų daug asmeniškesni dalykai, kurie palietė beskaitant šią knygą, ypač kai žinau brolio bei savo pačios atsiradimo istoriją „nuo... iki...“, kas glaudžiai susisiejo su knygoje nagrinėjama minčių, informacijos formavimo/perdavimo teorija, tačiau tam tie dalykai ir yra asmeniški, kad liktų tik savose mintyse, neperžengdami to sleksčio, kur mintys gali būti išsakomos garsiai...

Na ir pabaigai – keletas tiesiog patikusių, dalinai seniau žinomų, bet iš naujo atrastų minčių iš knygos:

Vystomasi ir augama tik ten, kur yra kliūtys ir sunkumai.
Mes paveldime ne ligas, o požiūrį į gyvenimą.
Leningrado blokados metu ar kitose labai sunkiose sąlygose pirmiausiai žuvo tie, kurių tikslas buvo išlikti, o išliko tie, kurie turėjo kilnesnius tikslus ir rūpinosi kitais.
Kuo dalykas šventesnis ar baltesnis, tuo labiau jį galima subjauroti ar apjuodinti.
Ateitis keičiama praeitį padarant savo mokytoju, o nuodėmę – išminties šaltiniu.
„Žmogui reikia to, ką turi blogiausio savyje, kad pasireikštų, kas jame yra geriausia“ - P. Coelo

Tai tiek. Eisiu skaityti antrosios šio autoriaus knygos ir, tikiuosi, vėl pasidalinsiu įspūdžiais :)

1 komentarai:

juste rašė...

labai susidomėjau šiomis knygomis...tačiau kažkaip iš knygynų parduotuvių jos dingo.gal galima būtų sužinoti, kur buvo įsigytos šios knygos?
p.s. jei tai labai neapsunkintų, gal galėtum atrašyti į paštą:asta.b@blog.lt.