2009 m. kovo 14 d., šeštadienis

Mano Teatras

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų skirtingai supranta teatrą, bet kad ir kaip skirtingai mes jį įsivaizduotume, kiekvienas, atėjęs į mūsų „Palėpę“, randa tai, ko ieškojo. Čia gali repetuoti, vaidinti, gerti arbatą, šnekėtis su kuo nors apie paskutinį „Inžinerijos“ numerį arba tiesiog sėdėti ir nieko neveikti. Bet aš tave užtikrinu, kad tai bus velniškai faina...“ – tokius žodžius perskaičiau renginio scenarijuje, kurį man, kaip negalėjusiai dalyvauti šiandien švenčiamame teatro jubiliejuje, atsiuntė Vaida...

Prisipažinsiu, kad po šių žodžių susigraudinau, o mintyse tarsi kino filme pradėjo suktis daugybė prisiminimų iš tų 6 metų, kuriuos buvau ten...

Teatras mane visuomet traukė. Kai kitus vaikus tėvai vedėsi į „Operos ir baleto“ teatrą, mes su broliu, du visoms durininkėms pažįstami vaikiai, patogiai įsitaisydavom prie pat „Jaunimo teatro“ scenos – ant laiptelių, nuo kur matydavai viską tarsi ant delno, kur beveik galėdavai girdėti kvėpuojant kiekvieną aktorių. Teatras savaitgaliais tapdavo beveik antraisiais mūsų namais... Tai, kas vykdavo scenoje, mane visuomet pakerėdavo, o aš pati niekuomet net nepasvajodavau, kad kažkada ir aš atsidursiu kažkokioje scenoje... Tiesa, mokykloje porą metų teko įsisukti į teatrą, ir netgi vieną pagrindinių vaidmenų turėjau tame vieninteliame spektaklyje, kuriame vaidinau, tačiau visa tai, kas vyko tame teatre, man šiandien tarsi koks sapnas – be gilesnių spalvų, be įsimintinesnių kvapų, išgyvenimų... Matomai, daugiau visko vyko muzikos mokykloje ir kituose būreliuose, kuriuose paraleliai sukausi...

Kai universitete atsirado teatras, į jį ėjau vedina tuometinio saviugdos motyvo – nugalėti scenos baimę, nugalėti nepasitikėjimą, įveikti kitus, vaikystėje ir paauglystėje susikaupusius kompleksus. Tiesą pasakius, nelabai tikėjau, kad ten mane priims, nes aktoriai man visuomet atrodė „kažkas aukštesnio“. Iš dalies buvau teisi, nesitikėdama, kad būsiu priimta, nes tuomet režisierius tik tepasakė, kad paskambinčiau po keleto dienų...

Buvo gražus saulėtas rytas. Išvažiavau pasivažinėti dviračiu, pasileidusi iš savo jaukaus senamiesčio Vilniaus pakraščio link. Prie mažos vietinės parduotuvės pamačiusi telefono būdelę, nutariau paskambinti tam režisieriui, kuris be didesnių emocijų pasakė, kad galiu ateiti į teatrą, jei noriu. Apsidžiaugiau, nes tada dar nežinojau, kad šio teatro principu taps priimti beveik visus norinčius. :) Tokia neįspūdinga mano atėjimo į teatrą pradžia. Kaip ir kitos tokios „ne visai kam tikusios“ merginos, gavau masinį Šekspyro dramos „Audra“ oro dvasios Arielio vaidmenį. Ir šiandien jau nebepamenu, kaip nutiko, kad iš viso to būrio merginų pasilikau... viena... Jos tiesiog kažkur dingo, o aš taip ir likau, pradėdama kurti savo pirmąjį vaidmenį... Paraleliai buvo pradėtas statyti ir kitas spektaklis - P. Shafferi'io „Equus“, kuriame gavau dubliuoti griežtąją Hesterą. Mano dublerė visai netrukus iš teatro išėjo, o aš vėlgi – likau... Ir jei Arielis kaip personažas ėjosi nepaprastai lengvai, kad net nesukdavau galvos, kaip „duotis“ po sceną, tai šis personažas tikrai sunkiai man lipo, ir buvo tikras iššūkis, ties kuriuo dažnai suklupdavau, kuris vertė mane ieškoti, stengtis, klysti ir vėl ieškoti, nors iki galo jo taip ir neradau tiek, kiek tąkart norėjosi. Na o Arieliu tuo tarpu mėgavausi. Niekada negalvojau apie jį kaip apie labai reikšmingą vaidmenį, todėl tai, kad jis buvo pastebėtas teatrų festivalyje ir pripažintas kaip geriausias antraeilis vaidmuo, man buvo daugiau nei netikėta. Kita vertus, tai buvo mano didžiausia pergalė prieš save...

Antrieji metai teatre prabėgo mažiau pastebėti, nors juose irgi buvo įdomių iššūkių. Persipynę su realybės rūpesčiais, magistrinio baigimu ir įvairiais savęs ieškojimais, jie vertė mane tiek bėgti nuo visko, tiek dar labiau į save grįžti. Kai dabar skaitau tą savo ne itin vykusią pjesę „Čia ir dabar“, viskas atrodo taip naivu... :) O tada, regis, viskas buvo vos ne pasaulinių aktualijų lygmenyje... :) Bet tuomet visa tai buvo taip, kokia buvau ir aš pati...

Įsimintiniausi, be abejo, tapo tretieji metai, kai režisierius pasiūlė pagrindinį vaidmenį 2 valandų trukmės spektaklyje pagal S.Pop romaną „Serenada trimitui“. Paauglė Pinela su savo gyvenimo iššūkiais tapo tarsi antrąja manimi, išjudinusi begalę jautrių dalykų, iškėlusi daug klausimų ir, regis, į dar daugiau jų atsakiusi. Visi tolimesni vaidmenys, nors ir buvo ne mažiau įdomūs, ne vienas netapo tokiu savu, kaip šis...

Taip baigėsi mano savotiškas „lipimas į teatro kalną“. Pamažu supratau, kad niekada nebebus taip, kaip buvo. Tai, ką turėjau atiduoti teatrui, jau atidaviau, ką norėjau iš jo pasiimti – pasiėmiau, o puse kojos būti jame negalėjau. Žinau, kad dar galėjau suvaidinti Nosį „Dangaus keleivyje“, bet tai nebebuvo man iššūkis, o gal tiesiog to iššūkio nebenorėjau ieškoti. Vis tik ta pirmoji mūsų teatro karta, tie, kurie atėjo į tuščią, net padorių kėdžių neturėjusį teatrą, buvo tokia, kuri ne tik buvo teatre, bet ir statė jį – tokį, kokį jį norėjo matyti aplinkui, tokį, kokį jį norėjo turėti savyje. Tuomet dar nebuvo niekieno primestų taisyklių – mes patys buvome tos taisyklės. Tuomet neturėjome dublerių savo vaidmenims, o scena buvo apšviesčiama kas kartą pasiskolintais prožektoriais ir žibalinėmis lempomis...

Šiandien teatras kitoks. Per tuos dešimt metų jame atsirado žymiai daugiau visko. Tik mes, dauguma tų pirmųjų, jau išėję iš ten. Ir jei teatrui, kurį kasmet papildo gausus naujokų būrys, mūsų nelabai trūksta, tai mums, manau, to teatro visada trūks. To, kuris prasidėjo 1999-ųjų rudenį... To, kurio užkulisiuose per spektaklius Irutė virdavo arbatą, to, kuriame žalias sienas dažėme melsvai ir pilkšvai, to, kuriame vienas pas kitą eidavom valgyti studentiškų makaronų, to, iš kurio išėjęs visada laukdavai kitos repeticijos, kito spektaklio...

2 komentarai:

Astunia rašė...

ach ach. tokio nebebus. ir tokio koks dabar yra nebebus. viskas keičiasi. svarbiausia, kad į gera. jau iš tų "žalių sienų" ten tikras teatras, su patogiom kėdėm (su pagalvėlėm) ir daug spalvotų prožektorių, ir rimtesne garso aparatūra, nebe magnetofonu tik... o koks rimtas tas 10 banketas buvo, kaip tikram teatre,gausus stalas be vienkartinių indų. ir gera tiek įkvėptų naujų žmogiukų. kad ir nebepažįsta jie visokių seniokų net pagal vardus iš pasakojimų, tačiau jie tie varikliukai vedantys tą laivą pirmyn ;)

agnė rašė...

Tai jau taip, kiekvieno mūsų teatras atminty kitoks... :)