Tos kojytės, tos rankytės...

Tie, kas bandė tai daryti, žino, kaip nelengva gauti kūdikio rankyčių atspaudus. Kojytės kaip kojytės – tekšt ir yra – gal todėl juos lengva ranka padaro vos gimus mažyliui. O štai su rankytėm reikalas kiek sudėtingesnis – lauki, lauki, kol tas mažasis veikėjas atgniauš savo stipriai sugniaužtus pirštukus, kad galėtum bent pabandyti juos įamžinti atminčiai, o kai sulauki, supranti, kad ta trumpa sekundė per trumpa, kad pavyktų tavo ketinimai...

Žodžiu, pirmą kartą pabandėm padaryti Liutauro rankyčių atspaudus kai jam buvo pora savaitėlių. Tuomet, kai jis miegojo. Nieko gero iš to neišėjo, todėl nutarėm kiek palūkėti. Ir štai, likus kelioms dienoms iki 3-ojo mėnesiadienio, supratau, kad arba dabar, arba... dabar... :) Įsimečiau vaikį į nešynę, atsistojau prie veidrodžio, kad vaikis turėtų ką veikti, kol aš kankinsiu jo nenuoramas rankytes, o į kompaniją – ir kojytes, apsiginklavau kartono kortelėmis, antspaudų kempinėlėmis, muilu ir popieriniais rankšluosčiais. Turiu pasakyti, kad man visai neblogai pavyko – bent jau aš taip manau... :D Na, o kad jau turėjau visą komplektą atspaudų, tai ir skrebuką iš karto sumečiau.

Nors nesu 100 procentų juo patenkinta, telieka jis toks, koks yra. O jei konkrečiau, nepatinka man, kad nebeliko jokios tuščios vietelės, viskas kaip ir kiek per ankštokai sugulė. Na bet... Bus vietos tobulėjimui.

Rodausi.

Viskas, kaip pas mane jau darosi įprasta – daugiausiai iš popieriaus, be didesnių „fintikliuškų“, apart metalinių mažų rankyčių, kurias nebepamenu, iš kur gavau...

...ir štampuotų pėdyčių...

Raides kirtau iš žalio popieriaus, kuris visai atsitiktinai susišaukė su nuotraukoje esančia mano maitinimo pagalvės medžiaga, keletas popieriaus pakarpymų ir... turim tai, ką matote. :)