Liutauro sapnas

„Stebėdama miegančius kūdikius, kai juos fotografuodavau, vis laukiau, kada ir maniškis įmigs taip, kad galėčiau bet kaip jį „sulanksčiusi“ įamžinti. Ir štai vieną dieną jis įmigo... Ir nors kažkaip įmantriai „sulankstyti“ jo kojyčių ir rankyčių nepavyko,  užtat su pasigėrėjimu stebėjau jo mažų rankyčių „šokį“ – tarsi sapne Liutauras regėtų, kuo jis bus užaugęs... Ką darys jo mažos rankytės – gal gros pianinu? O gal gydys žmones? Gal keps bandeles, o gal gilinsis į botanikos paslaptis? Laikas parodys, koks tąkart buvo Liutauro sapnas...“ – tokį įrašą „paslėpiau“ po šio skrebuko nuotrauka, tad daugiau kaip ir nematau prasmės plėstis, kas prie ko... :)

Susilipdė šis skrebukas nepaprastai greitai – maždaug per porą valandų. Ilgiausiai užtruko surinkti į krūvą populiariausių profesijų sąrašą ir sumaketuoti visą tą tekstą, kurį atspaudžiau ant kalkinio popieriaus. Tuomet išplėšiau rėmelius nuotraukom, paryškinau vieną kitą profesiją po ja paklijuodama balto popieriaus lipduką, sidabriniu markeriu link jų nuo kiekvienos iš mažų nuotraukų nuvedžiau linijas (nelabai matosi nuotraukose), iš dviejų spalvų popieriaus iškirtau žodžius „kad esu...“, iš turėtų raidžių rinkinio surinkau žodį „Sapnuoju“ ir viską lengva ranka suklijavau.

Žodžiu, toks va „greitukas“ gavosi... :) Man pačiai asmeniškai – labai mielas. :)