Lietuviais esame mes gimę

Vakarais, paguldžius Liutaurą miegoti, įpročiu tampa prisėsti prie skrebinimo. Labai gera atpalaiduojanti priemonė po dienos.. :) Taip po truputį, žiū, ir užpildysim jo albumą...

Na, o tam kartui – skrebukas, kurį pavadinau „Lietuviais esame mes gimę“. Visą jo esmę, manau, pakankamai išsamiai perteikia tekstas, kurį tiesiog ranka įrašiau ant gėlės žiedlapių:

„Gimus mūsų mėlynakiui blondinukui, kas dieną ieškojau progos apvilkti jį siūtu lietuviško lino rūbeliu – taip ilgėjausi lietuviškumo visose amerikietiškose dovanose… Tačiau ne taip viskas paprasta su savo vaiko fotosesija, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Panašu, kad tik kitų mažyliai moka tomis pirmosios dienomis miegoti nepažadinamu miegu, bet tik ne taviškis. Todėl vos porą pagautų kadrų laikai didžiuliu lobiu. Nes minutė, kita, ir jis vėl atmerks savo akeles, vėl prašysis paimamas ant rankų ar pamaitinamas…“

Labai norėjau padaryti štai tokį „tautišką“ skrebuką. Tautiškumą vizualiai suprantam kiekvienas savaip. Ir jei kam tautiškumą geriausiai atspindi geltona-žalia-raudona spalvų derinys, tai man – tas lietuvių subtilumas, užkoduotas peizažuose, pastelinių spalvų deriniuose, tautiniuose raštuose ir panašiose smulkmenose. Neatsitiktinai tad dar besilaukdama siuvau Liutaurui lininį rūbelį, kryželiu siuvinėjau jo vardą ir, kai masčiau, kokiu būdu padaryti šiam skrebukui užrašą, į galvą iš karto šovė to paties siuvinėjimo kryželiu motyvai. Pradžioje galvojau net imti ir išsiuvinėti tą užrašą, bet paskui pasirinkau paprastesnį variantą ir raides tiesiog išpjausčiau. Mažesnis užrašas tam kartui nugulė iš antspaudukais spaustų raidelių, kurioms „iškirpti“ pasitelkiau skylamušį. :D

Na ir, aišku, nėriniai, nėriniai nėriniai... Tai jie man padiktavo nuotraukų „rėmelius“, primenančius tas karpytines užuolaidas ant kaimų sodybų langų... :) Taip vat viskas ir sugulė tam kartui.