2008 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Kita medalio pusė

Prieš kurį laiką rašiau apie genialumą paprastume, kur, šalia kitų dalykų užsiminiau ir apie vaikų skiepijimą. Tuo tarpu šiandien į mano rankas papuolė dar viena nuoroda į straipsnį ta pačia tema.

Apskritai neblogas tas homosanitus.lt tinklapis... Kažkaip pastaruoju metu daug kas, žiūriu, jį atrado... Tad prie progos siūlau ir jums po jį paklaidžioti... Tiesiog susipažinti su kita medalio puse nei ta, apie kurią girdim nuolat iš įvairių „visuomenės informavimo“ šaltinių...

2008 m. spalio 24 d., penktadienis

Karmen

Kai šį darbelį parodžiau savo buvusiai bendradarbei, ji man parašė: „Gali pavadinti rinkinį KARMEN. Labai moteriškas ir žadinantis aistrą“ :) Na tai ta proga taip ir pavadinau :) Dalinuosi ir su jumis – naujausias darbelis, skirtas mamai gimtadieniui. Užsakymas skambėjo taip: „Noriu ko nors ryškiai raudono, didelio, kad galėčiau pasipuošti vilkėdama savo juoda suknele su golfo kaklu. Ir plius dar didelių „klipsų““...
Tai va, užsakymas materializavosi tokia forma, kokią matote nuotraukose :)



Rezultate sužinojau, kad liaudyje vartojamas žodis „klipsai“
lietuviškai vadinasi aussagais :)
Tai va, paskutinėje nuotraukoje kaip tik tie... aussagai...
(Labai jau neįprastas, visgi, ausiai žodis :)

2008 m. spalio 22 d., trečiadienis

Omletas japoniškai...

Vis tik.. Susigundžiau parašyti apie tą japoniškai lietuvišką omletą... :)
Tikrojo japoniško omleto, kurį darė mano draugė japoniukė Danijoje, recepto tikrai neatkartosiu... Žinau, kad ji į jį dėjo kažko, kas yra tikrai išskirtinai japoniška, nors sakė, kad galima daryti ir paprasčiau... Dažnai prisimindavau tą omletą, bet taip ir nerasdavau progos nusipirkti kvadratinę keptuvę, kuri reikalinga jam kepti...

Ir štai pagaliau... Prieš gerą savaitę su Darium užmatėm rytietiško maisto parduotuvėj tokį daiktą ir nusprendėm išbandyti... Paimdami japonišką kiaušinienės kepimo techniką ir lietuviškas kiaušinienės kepimo tradicijas, pagardindami omletą džiovintais pomidorais, saldžiąja paprika bei šviežiais svogūnų laiškais :)


Omleto idėja tokia, kad sumaišius visus reikalingus produktus (kiaušiniai, pienas, prieskoniai, šiek tiek sojų padažo), pili į keptuvę keletą šaukštų taip, kad susidarytų 2-3 mm sluoksnis... Vos jam pradėjus kepti, kai jau galima pakišti po juo lopetėlę (t.y., kai nebelimpa prie keptuvės), omletas pradedamas vynioti į tiubelę, kuri paliekama viename keptuvės gale. Vėl pilamas sluoksnis paruoštos masės, pakepamas (ne iki galo iškepamas) ir vyniojamas į tą pačią tiubelę. Kaip žinia, mes sluoksniais dar barstėm savo „pagardus“ :)

Taip finale susidaro savotiškas vyniotinis... Pusiau apskrudęs, pusiau nevisai viduje iškepęs :) Visa tai supjaustoma riekutėmis ir vagoma :)


Kitą kartą gal pribręsime ir suši, apie kurios pastoviai kalbame, gamybai :) Nors dabar vis dar paprasčiau yra tiesiog jų nusipirkti :)

Dalykai, apie kuriuos tyliu

Kai vakaras sulenda į naktį, vis dažniau prisimenu, kad neparašiau apie tai, apie tai ir dar... apie tai...
Pirmiausiai – apie tai, kaip vėl mėgavomės suši, paskui – apie tai, kaip vakarienei gaminom lietuviškai japonišką kiaušinienę naujoje kvadratinėje keptuvėje. Paskui – apie tai, kad buvo rinkimai, o dar vėliau – apie tai, kad išgirdau neįtikėtiną vieno žmogaus dingimo istoriją... Ir dar apie daug ką neparašiau, nors mintyse turbūt ne vieną knygą sukurpiau su antrašte: „Mano dienoraštis.“ Ir paskui dar vieną: „Mano dienoraščio nesibaigiantis tęsinys“. O finale vis tiek liko begalė dalykų, kuriuos vis tiek pamiršau, kuriuos nutylėjau, apie kuriuos ir vėl neišdrįsau. Vardan kitų ramybės...

Tai štai kaip nutinka, kai vakaras sulenda į naktį...

2008 m. spalio 21 d., antradienis

Radijo teatras

Sėdėjau šįryt ant sofos ir nėriau mamai papuošalą. Įsijungiau radijo teatro įrašą, į kurį nuorodą man atsiuntė draugė. Keista buvo klausytis įrašo, kuriame girdisi mano trijų draugų balsai.

Ech... Mūsų karta užaugo...
O regis, dar taip neseniai, „tik“ prieš kokius 20 metų, vieną vakarą aš sėdėjau savo vaikiškame kambaryje, siuvau klouną pagal knygelę „Žaislai iš atraižų“ ir klausiausi lygiai tos pačios radijo laidos – „Radijo teatras“... Tik aktoriai, kurie tąsyk įskaitė pjesę, buvo mano tėvų kartos. Šiandien jų vietoje mano draugai...

> Radijo teatras. F. Dostojevskis, „Baltosios naktys“.

(jei nuorodos neatidaro, bandykite atidaryti su Safari naršykle, nes LRT įrašai kažkaip labai keistai užkoduoti... O jei ir taip nepavyksta, bandykite šią nuorodą.)

2008 m. spalio 19 d., sekmadienis

Požiūris. Dar kartą.

Ne per seniausiai rašiau apie požiūrį iš savo varpinės. Šį kartą – apie požiūrį apskritai.
Nors už šią partiją nebalsavau, nors žinau, kad ši reklama viso labo tik plagiatas, gal jau seniai apkeliavęs visą internetą (tik nespėjęs užsukti į mano pašto dėžutę), bet sutikit – tai dar sykį įrodo, kad viskas gyvenime – tik požiūrio reikalas...
Iš kurio galo į gyvenimą žiūrite jūs?..

2008 m. spalio 17 d., penktadienis

Ruduo

Visą savaitę žiūrėjau pro langą ir žavėjausi nuostabiu rudeniu... Deja, darbai neleido atsitraukti ir pasigrožėti juo negalvojant apie nieką. Iki vakar. Kai pagaliau išėjau pasivaikščioti, prigriebusi dar ir savo dažną palydovą – fotoaparatą.
Su drauge Viktorija apėjom tradiciniu tapusį mūsų ratuką aplink porą šalia esančių ežeriukų, grįžom prisikvėpavusios neįtikėtinai lengvo ir jau vėstančio rudens oro, akis gerai paganiusios į neapsakomo grožio ir įvairumo medžių spalvas... Keletas vaizdelių ir jums:



2008 m. spalio 14 d., antradienis

Retro - 2

Dar viena retro nuotrauka, kuriai – 37 metai :)
Veiksmas vyksta 1971 metais ant Kauno rotušės, kurią mano tėtė tuo metu restauravo, varpinės stogo.
Rankose –16 mm filmavimo kamera, kuri akylai stebėjo ir visą mūsų vaikystę... :)



2008 m. spalio 13 d., pirmadienis

Retro

Savo vaikystės nuotraukas, stropiai tėvų rinktas ir saugotas, turbūt mokame atmintinai... Tačiau ima ir nutinka, kad staiga, tarsi iš niekur nieko atsiranda kokia nuotrauka, kurios jūs nei akyse buvote regėjęs, nei žinojote apie ją...

Ankstyviausia mano brolio nuotrauka, kurią man buvo tekę matyti, buvo jo, trimečio šviesiaplaukio garbaniaus, sėdinčio ant triratuko fotoateljė, fotografija. Tačiau šiandien brolis netikėtai atsiuntė nuotrauką, kur jam - vieneri...
Kažkas neįtikėtino :) Ją gavo mano tėtis iš vieno seno pažįstamo, laikiusio šią gėrybę pas save daugiau nei 30 metų :)


Jei nežinočiau, kad šioje nuotraukoje - mano brolis, man net į galvą neateitų tokia mintis... Nors brolis sako, kad jo sūnus Adomas - jo kopija :)

2008 m. spalio 11 d., šeštadienis

Boružės

Sėdžiu prie savo mažo kompiuterio stalelio, užverčiu galvą į lubas ir matau... boružę...
Užtraukiu užuolaidą, kad nešviestų man į ekraną saulė, atsisukusi po pietų į mūsų langus, ir matau ant jos... boružės, lipančios langu, šešėlį...
Pasuku galvą, pasižiūriu į sieną, ir vėl matau... boružę :)
O, va dar viena ką tik perskrido kambarį ir pasiklydo beplėvesuojančiose užuolaidose...

Nuo pat vaikystės man boružės buvo mieli padarėliai, kuriems, patupdytiems ant smiliaus galo, dainuodavome: „Dievo karvyte, skrisk į dangų, ten tavo vaikai verkia ant lango...“

Iki šio nesuprantu, kaip boružė susijusi su karvėmis, bet tebūnie, nenukrypkime nuo temos. Tačiau šiandien yra kitaip. Šiandien man šie mieli padarėliai virtę kažkuo panašiu į tarakonus, kurie įlįs, jei tik ras plyšį. O kadangi lango rėme yra mažas plyšelis nuo lietaus susirinkusiam vandeniui išbegti, jis joms tiesiog idealus, kad savo kompanija paįvairintų mūsų buto interjerą. O pernai, kai tokiu metu važiavom į Viskonsino valstiją, sužinojau, kad boružės gali skraidyti debesimis bei pakankamai nemaloniai kandžiotis ir lįsti į akis...

Ar būčiau tuo patikėjusi vaikystėje, kai tai buvo vieni mieliausių padarėlių?..
Tai va, vienas tokių mielų padarėlių pernai visą žiemą gyveno ant mūsų kilimo - interjero paįvairinimui :)

2008 m. spalio 10 d., penktadienis

Vakaras

Tobulai medžių spalvos užsidega.
Kad per pirmąją šalną nesušaltų.

Tobulas saulėlydis raudoniu nušvinta.
Iki mėlynumo įkaitęs,
kad su mėnuliu susiderintų.

O many tik mintys dega.
Ir netobulai rudeniškai gęsta.

Pažarstydamos viena kitą,
Į vieną susilydo,
lietum iškrinta...

Nurieda nusvirusiomis rankomis
Žemę palaistydamos.
Už lango vakaras nutyla...

2008 m. spalio 8 d., trečiadienis

Nereikalingos... dovanos

Man dažnai kirba mintis, ką kiti žmonės daro su... nereikalingomis dovanomis...
Ne, ne su tokiomis, kurios telpa į delną ir jas ramiai gali įdėti kur į stalčių bei nesunkiai užmiršti, jei jau labai jos „ne į temą“, tačiau su tokiomis, kurios kitų žmonių akimis yra jums labai reikalingos, nors jums patiems yra ne kas daugiau, nei pastovus galvos skausmas, kur jas dėti savo ankštame būste, kuriame ir taip stengiatės neapgyvendinti to, kuo niekada nepasinaudosite, bei kaip čia, neįžeidžiant dovanojančio asmens, nepabijokime to žodžio, – atsikratyti jomis...

Prisipažinsiu, kad man šiandien atrodo geriau visai negauti jokios dovanos, nei gauti tokią, kuri nei atneš džiaugsmo, nei bus reikalinga...

Gal todėl, galvoju, ir smagiausia yra gauti tiesiog mažas dovanėles – dėmesio išraiškos simbolius. Ne, ne todėl, kad jomis lengva atsikratyti :) Bet turbūt todėl, kad jos žymiai daugiau talpina savyje to, ko mums visiems labiausiai reikia...

2008 m. spalio 7 d., antradienis

1

Na ką, švenčiam vienerių metų, sukaktį...
Laikas praskriejo taip žaibiškai, kad net nesugalvoju, ką parašyt – atrodo, kad viskas vyko vakar :) Na gerai, prieš savaitę :) Taigi, medaus mėnuo tęsiasi :)

Nors šiaip nesu iš tų, kurie vos progai pasitaikius kažką ima organizuoti, traukti lauk iš galvos visokius siurprizus, anaiptol, gal verčiau, radusi bet kokią progą, stengiuosi nuo visko „nusimuilinti“ ir būti absoliučiai nuobodi, tačiau vieną dalyką vis tik šia proga prisiruošiau padaryti. Tai, apie ką seniai galvojau...

Prieš kokį pusmetį kartu su Darium važiavom pasivažinėti dviračiais ir pakeliui atradom taip vadinamą „garage sale'ą“. Užsukę nenusipirkom nieko, išskyrus du nedidelius (5×5 cm) 3 cm gylio foto rėmelius. Ilgai jie stovėjo tušti ant lentynos, o aš vis sukau galvą, ką į juos galėčiau įrėminti. Kadangi rėmeliai buvo du, tai ir užpildyti juos norėjosi kartu, be to, jie prašėsi kažko išskirtinio, susijusio su mumis dviem... Tačiau kas tai galėtų būti? Mūsų notraukos? Banalu... Galiausiai prisiminėm, kad giliai spintoje Darius laiko mano dar iš Londono jam siųstas dovanėles, kai mūsų pažintis tebuvo kibernetinė. Jas vakar ir įrėminau.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti tokie pat banalūs dalykėliai, kaip ir įrėmintos nuotraukos. Jei kiekvienas jų neturėtų tam tikros reikšmės asmeniškai mums.


Taigi. Į pirmąjį rėmelį įrėminau ant tos pačios grandelės kabančius mažą auksinę širdelę ir raktelį nuo jos... Prieš 7 metus šį pakabuką man padovanojo prancūzų kalbos dėstytoja, sakydama, kad duočiau tai saugoti tam, kas ras raktą į mano širdį... Taip iš mano piniginės, kur ją ilgai nešiojau, prieš du metus ji persikraustė į JAV.
Antrajame rėmelyje apsigyveno tyliai tyliai skambanti širdutė. Kas bendravo su manimi 2001-04 metais, turbūt prisimena mano skambantį kiaušinį, kurį visuomet nešiodavausi su savimi. Todėl kai Darius paklausė, ką galėčiau jam atsiųsti tokio, kas visuomet galėtų būti kišenėje ir primintų mane, radau pirkti šią taip pat skambančią širdutę, kuri atsidūrė per Kalėdas jo rankose.

Dabar, kai esame kartu, šie du maži daikčiukai įgauna kitą prasmę, todėl pagalvojau, kad būtų smagu, jog jie abiems mums primintų tai, nuo ko viskas prasidėjo...

2008 m. spalio 3 d., penktadienis

Bokštas...

Parašyti šia tema sugalvojau po keleto įvykių...

Pirmasis jų nutiko prieš daugiau nei pusantrų metų, kai mano artima draugė, su kuria susipažinau Londone, buvo pakviesta dirbti tarptautinėje kompanijoje, užsiimančioje... Jungtinių Arabų Emiratų kultūros strategijos planavimu... Apie jos darbą daugiau nieko ir nežinau, nes jai apie tai tiesiog draudžia kalbėti pasirašyta darbo sutartis...

Prieš kokį pusmetį kitas draugas, taip pat iš Londono, atsiuntė nuorodą į trijų neilgų reportažų apie JAE miestus – Dubajų, Abu Dabį ir Dohą – seriją.

Tuo tarpu prieš mėnesį pasižiūrėjau dar ir Algimanto Čekuolio laidą apie JAE plėtrą, kur pirmu smuiku pradeda groti tarptautinis verslas, švietimas ir kultūra.

Na o paskutinis lašas šioje taurėje buvo prieš keltą dienų mane pasiekusi žinia, kad į Abu Dabį išvyksta kompanijos, kurioje dirbu, projektų vadovas, su kuriuo ir per ugnį, ir per vandenį praeita savu laiku, dirbant prie tų pačių „arabiškų projektų“ tame pačiame JAE miestų trikampyje... Gaila, labai gaila. Bet gyvenimas tęsiasi, gimdydamas vis naujas ir naujas mintis.

Taigi panašu, kad pasaulio ekonomikos ir kultūros ruletėje vyksta įdomūs dalykai. Vieną dieną viršūnėje – JAV, kitą jau, žiūrėk, JAE. Keista? Turbūt ne. Juk nuo seno žinoma, kad tyli kiaulė gilią šaknį knisa ir kad nėra nieko pastovesnio už kaitą... O kai matai tarsi ant mielių kylantį naująjį multimilijoninį miestą tuose kraštuose, apie kuriuos kalba ir Apreiškimo knyga, kurios centre – didžiulis tų kraštų Miestas, viską stebėti darosi dar įdomiau...

Kadaise, kai žmonės sumanė statyti Babelės bokštą, jie turėjo vieną tikslą – nepaklusti Dievo paliepimui išsisklaidyti po visą pasaulį. Vietoj to jie sumanė kai ką kardinaliai priešingo – pastatyti bokštą, kaip žmonių vienybės simbolį, kuris būtų pats aukščiausias, pats matomiausias viso to ženklas, kaip žmogaus galybės ir viešpatavimo ženklas... Juk pasiekti Dievo galybę ir gal net ją perspjauti – vieni niekai, tereikia pastatyti dangų siekiantį bokštą...
Deja, užbaigti to darbo taip ir nepavyko, ir žmonės vis tik buvo priversti išsisklaidyti po visą žemę, kuri tuo pat metu, pasak Biblijos, buvo padalinta į žemynus.

Dabar gi įdomu stebėti JAE vienas po kito kylančius dangoraižius, kurie tarpusavyje varžosi savo didybe, savo įmantrumu, savo prašmatnumu ir kitomis naujausių technologijų subtilybėmis... Štai vienas iš dangoraižių suprojektuotas taip, kad kiekvienas aukštas galėtų sukiotis aplink pastato ašį, išnaudojant saulės bei tokiame aukštyje esančią vėjo energiją.

Kiti gi ir toliau rungiasi aukščio kategorijoje...
Iki tol, kol mano projektų vadovas neišvažiavo į Abu Dabį, gan paviršutiniškai žiūrėjau į tai, ar arabai sugebės pritraukti tiek žmonių į tuos miestus, kurie turi būti kažkada užpildyti ne tik pastatais, bet ir žmonėmis... Dabar gi pradedu net neabejoti, kad labai greitai jiems tai pavyks. Ir panašu, kad arabai pasistengs susirinkti ne emigracines „atliekas“, bėgančias nuo sunkios ekonomikos ar nesaugios socialinės politikos savose šalyse, bet tuos, kurie yra geriausi. Ir tuo pasirūpins netgi ne jie patys, o patys kitataučiai, tokie kaip mano pažįstami, vis dažniau ir dažniau išvykdam ne vakarų, bet pietryčių kryptimi...

Na o šalia viso to, kol likęs pasaulis ieško alternatyvių kuro šaltinių, arabai savo susikrautą iš naftos kapitalą verčia didžiausiais pasaulyje parduotuvių centrais, didžiausiais pasaulyje oro uostais, brangiausiais pasaulyje patiekalais ir visu kitu, prie ko limpa žodžiai „didžiausias“, „aukščiausias“, „brangiausias“, „geriausias“.

Iki tol, kol ruletė vieną dieną pasisuks kita kryptimi... Juk nėra nieko pastovesnio už kaitą...

Dar pora nuorodų apie JAE architektūrą:
http://www.burjdubai.com
http://www.dubai-architecture.info