Pavardės

Kad jau pradejom, tai užbaikim :)
Is to paties geneologinio medžio „ištraukiau” ir pavardes, su kuriomis to medžio šakos susigiminiavo :)
Negali žinoti - gal su kai kuriais iš jūsų esame giminės? :)

Bačiulis, Byla, Bublys, Čeikauskas, Čereška, Dagys, Daunoravičius, Gildutis, Kairys, Kalytis, Kaulakis, Kundrotas, Liaudanskis, Laurinavičius, Legeckas, Mackevičius, Motiejūnas, Pacevičius, Petrauskas, Sviderskas, Šablinskas, Šimonis, Šinkūnas, Šlekys, Šukys, Trinkūnas, Vaikšnys, Venckus, Vilūnas, Zelenkauskas, Zulonas.

Vardai

Ne paslaptis, kad pastaruoju metu su drauge Jurgita kalbam daug apie vaikus bei dar daugiau – apie vardus. Toks jau etapas, nors kol kas dar tik planavimo stadijoje :)
Ta proga išsitraukiau Simanavičių giminės geneologinį medį bei pabandžiau pažiūrėti, kokių vardų mūsų giminėj būta. Ir nors ne visos šakos yra užbaigtos, nes duomenys, ypač senesni, yra nusimetę, bendras vaizdas gan įdomus :) Datas, tiesa, suapvalinau, kad lengviau skaičiuot būtų.

Pradėkime nuo 1790 metų, nuo mano pro-pro-prosenelio kartos:
Dominykas ir jo žmona Viktorija.

Pradedant 1820 m. – mano pro-prosenelio karta:
Antanas ir jo žmona Anelė, Konstancija, Tomas, Dominykas, Juozas, Julija-Monika, Salomėja, Jurgis.

Toliau – 1850 m. – prosenelio karta:
Barbora-Teresė, Leonardas ir jo žmona Eleonora, Karolis, Jonas, Petras, dvynės Petronėlė ir Uršulė, Amelija.

Pradedant 1880 m. – mano senelio karta:
Ona, Marcelė, Juozas, Jonas-Leonas, Povilas, Justinas, Julijona, Apolinaras ir jo žmona Marijona, Feliksas, Aleksandras, Marijona.

1920 m. – mano tėtės karta, įskaitant ir pusbrolius:
Apalys, Petras, Julia, Aleksis, Alina, Valentinas, Žybartas-Jokimas ir jo žmona Rita (suprask, mano tėvai), Julijonas-Algirdas, Vytautas, Mamertas.

1960 m. – mano ir mano pusbrolių karta:
Genutė, Jonas, Vydas, Vyda, Rima, Aldona, Dalius ir jo žmona Rūta, Agnė (suprask, aš), Daiva, Ina, Rūta

1990 m. jaunoji karta:
Eglė, Vytautas, Gustė, Adomas-Kazimieras (pavardės paveldėtojas), Tomas, Mantas, Viktorija, Miglė.

Taigi, prisimelavau, galvodama, kad mūsų giminėj nebuvo ten visokių Jonų, Petrų ar Juozų... O va, kad nori – pasirodo, buvo. Ir net po du... :)) Bet tai buvo seniai...

Taigi, jei sudėliojus pagal abėcėlę, vaizdelis toks:
Adomas, Agnė, Aldona, Aleksandras, Aleksis, Algirdas, Alina, Amelija, Anelė, Antanas, Apalys, Apolinaras; Barbora; Daiva, Dalius, Dominykas (2); Eglė, Eleonora; Feliksas; Gustė; Ina; Jokimas, Jonas (2), Julia, Julija, Julijona, Julijonas, Juozas (2), Jurgis, Justinas; Karolis, Kazimieras, Konstancija; Leonas, Leonardas; Mamertas, Mantas, Marcelė, Marijona (2), Miglė, Monika; Ona; Petras (2), Petronėlė, Povilas; Rima, Rita, Rūta; Salomėja; Teresė, Tomas (2); Uršulė; Valentinas, Vyda, Vydas, Vytautas (2), Viktorija (2); Žybartas.

Beje, jei įtrauktume dar ir sutuoktinių bei jų tėvų vardus, esančius tame pačiame geneologiniame medyje, kolekciją papildytų tokie vardai:
Agota, Albina, Algimantas, Anastazija, Angelė, Darata, Darijus, Darius, Emilė, Gediminas, Genutė, Gintautas, Gracija, Ignas, Irena, Janina, Kazimieras, Konstancija, Milda, Motiejus, Ona, Rimvydas, Romualdas, Stanislovas, Vaidotas ir Zigmantas.

Tai va, toks kontekstas. O kaip vadinsim savuosius, kai juos turėsim, laikas parodys :)

Sapnai

Labai mėgstu sapnuoti. O tu?
Kažkada tai man buvo tarsi antrasis gyvenimas, kurį, sudalytą į serijas, užmerktomis akimis kartais stebėdavau keletą naktų. Kartais tie sapnai kartodavosi savaitėmis, ir sunku būdavo ištrūkti iš jų.

Sapnai kyla nuo daugybės rūpesčių – taip rašoma. Ir iš tiesų, kai atsisuku atgal, matau, kad tuo laiku, kai galva būdavo užimta daugybe reikalų, sapnai liedavosi kaip iš pypkės. Dabar gi sapnuoju daug mažiau. Ir daug rečiau – ką gi, gyvenimas gerėja... :)

Tačiau šiąnakt vėl sapnavau. Apie žmonijos dalies išnykimą. Nenuostabu, mat pastaruoju metu daug apie tai galvoju. Net mąstau, kad įdomu būtų kurią dieną surašyti, ką norėčiau pasakyti vienam ar kitam žmogui, jei manęs staiga imtų ir neliktų, kaip tame sapne. Tačiau rankos kol kas nesiekia – panašu, jog sąrašas susidarytų ilgas :)

Lie-tu-va

Pasižiūrėjusi M. Jovaišos išleistą fotoalbumą apie Lietuvą, prisiminiau ir savo pačios 2003 metų skrydį oro balionu. Ir nors tada nei fotiko padoraus neturėjau, nei laiko nebuvo tiek ore praleista, man šitie vaizdeliai vis tiek mieli ir savotiškai brangūs.

Visa komanda: operatorius Nerijus, pilotas Vaidotas,
režisierius Juozas ir aš :)

Toks vaizdelis mus pasitiko pakilus aukščiau...

Žemės piešinys...

Rūdninkų girios pušys.


Įžymioji sodyba, kurios šeimininko arklys, pasibaidęs privertė
verstis žmogelį kulversčiais žemyn nuo šieno vežimo...

Sveiki nusileidę ant žemės, paklupdyti
prieš pirmojo skrydžio krikšto ceremoniją.

Laiko dvasia

Galvojau, parašysiu apie tai rytoj, bet nesusilaikiau :)
Tiesiog atsiuntė vienas pažįstamas nuorodą į tokį filmuką, pavadinimu „Laiko dvasia” – vokiškai užvadintas kaip „Zeitgeist” (pats filmas anglų kalba).

Jei jau susiruošėte žiūrėti, turėkite omeny, kad filmas beveik 2 val. trukmės. Trijų dalių pasakojimas bando atsakyti į klausimą, kas yra bendro tarp religijos, politinių žaidimų bei pasaulio ekonomikos ir kaip tai gali būti panaudota...

Prisipažinsiu, kad daug dalykų buvo man jau girdėti, tačiau tai, kaip šis filmas juos apjungia ir gretina, man pasirodė įdomu. Tuo labiau, kad viskas labai gražiai veda link priešapokalipsinio piešinio – viena religija, viena valstybė, viena sistema, užvaldanti viską pasaulyje.

Klausimas vienas: kiek mes esame pajėgūs atskirti, kas tiek tame filme, tiek mus supančioje realybėje yra tikra, o kas – viso labo apdairiai mūsų pažinimo ribotumu manipuliuojanti klastotė... Kaip oficialioje filmo svetainėje ir rašoma: „Tikiuosi, kad žmonės, kurie žiūrės šį filmą, priims tai, kas pasakyta, ne kaip tiesą, bet patys išsiaiškins, kas prie ko, nes, kaip sakoma, tiesa nepasakoma – ji suvokiama.”

Gero žiūrėjimo!

P.S. Į kitą medalio pusę galima pasižiūrėti video medžiagoje, pavadintoje Anti-Zeitgeist.
O čia – visai nebloga faktų analizė.

Strazbūras

Nežinau, kaip jus, bet mane tai šokiravo Strazbūro teismo nutarimas leisti homoseksualioms poroms įsivaikinti vaikus. Kaip ir reikėjo tikėtis, straipsnis delfyje sulaukė gausybės komentarų. Taip, žmogaus teisės telieka jo teisėmis, bet viskam yra ribos. Tačiau ar galima tikėtis kažko kito, kai mechanizmas per daug užsuktas, ir kalbėk tu, paprastas žmogau, kiek nori – nuo to niekas nepasikeis...

Įdomus paradoksas: visada galvojau, kad lietuvių netolerantiškumas, lyginant su kitomis pasaulio valstybėmis, yra neigiamas bruožas.Tačiau tokiose situacijose pagalvoju, kad tai – galbūt vos ne vienintelis dalykas, dar šiek tiek sulaikantis Lietuvą nuo tokio greito ritimosi žemyn, koks jis yra Europoje...

Iš rėmų ar atgal į juos?

Dar vienas savaitgalis. Praėjęs greitai, kaip ir dauguma prieš tai buvusių. Nieko „blatno” – pasakytų mano mama. Ir turbūt retam jis galėtų pasirodyti įdomus. Sėdėti ištisas dienas prie kompiuterio ir versti tekstą, kuris ne kartą ir ne vieno žmogaus jau buvo išverstas į lietuvių kalbą. Mažai kas gali suvokti tokio darbo reikalingumą. Turint omenyje dar ir tai, kad visada, regis, yra daug įdomiau nuvažiuoti ten, kur dar niekada nebuvai, patirti tai, ko niekada nepatyrei ar pan...

Tačiau panašu, kad tokių savaitgalių mes su Darium nekeistume į nieką kitą. Net jei tai, vėlgi, kažkam sunkiai suvokiama. Tokio laiko, kai visas, ką turi, regis yra būtent čia ir dabar. Kai ilgai kramtai didžiulį kąsnį, kurio niekas neverčia greitai nuryti.

Prieš keletą dienų teko kalbėti su vienu bičiuliu apie tai, kas nutiktų, jei vieną dieną išaiškėtų, kad viskas, kuo tu šiuo metu tiki, apsiverstų aukštyn kojomis, 180° kampu.

Nieko nenutiktų. Kita vertus, mažai tikėtina, kad tai, kas jau dukart atsitiko mano gyvenime, atsitiktų ir trečią kartą. Juk jei 2 kartus sukiesi po 180°, nesvarbu į kurią pusę, sugrįši į ten, iš kur ir išėjai – į save :) Gal ir kraštutiniškas požiūris, bet iš savo patirties taško žiūrėdama, galiu pasakyti, kad mano gyvenime įvyko būtent tai. Paradoksalu, kad tam, jog surastum save, turi taip toli nuo savęs nuklysti (kad pasižiūrėtum į tai iš šono).

Kad galėtum nuspręsti, kaip ten yra su tais rėmais, kurie tave įrėmina – tiegiamas tai dalykas ar neigiamas...

Kaip tik prisiminiau, jog kažkada rašiau eilėraštį būtent apie rėmus. Turėjau gerai paplušėti, kad jį atraščiau – neįtikėtina, kad jis rašytas taip seniai...

„Paveikslas be rėmų”

Aš nebesutelpu į save
Į savo pamėgtus rėmus.
Noriu sulaužyti viską,
Kas man taip šventa buvo iki šiol.

Noriu išeiti iš čia, negaliu...
Girdžiu vien keistą spiegimą –
Girtų apsvaigusių kačių.

Per stipūs rėmai laiko mane –
Aš per daug įsispraudusi į juos.
Jie paleisti nenori manęs,
Nes aplinkui nieko nėra –
Tik triukšmingas pasaulis supa mane.

© „Tarp keturių sienų”, 1994 06 01

Paaugliškai netobulas eilėraštis, bet jis man primena apie tai, kuo tada gyvenau, ir koks didžiulis troškimas buvo tąsyk išplėšti save iš to, kuo buvau. Štai, pasirodo, prireikė keliolikos metų, kad būtų sugrįžęs troškimas grįžti į save ir, anot bandymo iš tų rėmų pabėgti, pabandyti tuos rėmus suprasti bei mėgautis to atradimo džiaugsmu ir ramybe...

Internete...

Tiesiog mėgstu landžioti po internetą :) Paprastai, ieškodama vieno, dažnai atrandu ir ką nors kito :) Šį kartą „užsikabinau” už informacijos apie Chozė Arguelljes – majų (ir ne tik) kultūros tyrinėtojo. Šalia visos kitos info radau štai ką :)

17 Chozės moralinių teiginių

1. Šiandien geriausia diena. Dabar geriausios galimybės.
2. Sunkumai ir nemalonumai yra vartai į laimę.
3. Tik mes patys reguliuojame savo likimą ir kuriame savo aplinką.
4. Kiti žmonės tėra mūsų pačių proto atspindys. Visi daiktai – mūsų mokytojai.
5. Vyras ir žmona – veidrodžių pora.
6. Kūdikis – didis artistas, vaidinantis tėvų protų scenoje.
7. Kūnas yra širdies ir dvasios simbolis. Liga – pavojaus signalas.
8. Gera nuotaika yra geros sveikatos motina, draugiškumas – laimės tėvas.
9. Neįvykdytas pažadas lems laimės netektį sau ir kitiems.
10. Darbas – didžiulis džiaugsmas.
11. Materialinė gerovė ateina pas ją geriausiai panaudojančius.
12. Atiduok, palik, nusileisk – ir gausi pats.
13. Nepamiršk Pradžios ir neignoruok Pabaigos.
14. Viltis – saulės šviesa jūsų širdyje.
15. Tikėjimas veda į sėkmę; baimė ir abejonės – į nesėkmę.
16. Gerbk save ir taip elkis su kitais.
17. Gyvenimas yra Dievo sukurta drama, kurioje vaidiname pagrindinį vaidmenį.

Kitas blog'as

Nuo šiol temas gilesnėmis tikėjimo temomis nutariau rašyti kitame blog'e. Tiems, kam tai įdomu, kviečiu užsukti - biblijos-studijos.blogspot.com. O šitas tuo tarpu telieka kitų minčių, pastebėjimų bei apmąstymų erdve :)

Pradėkime nuo pradžių... 4 dalis.

Toliau skaitydama R. A. Laidlow mintis, randu jo pasisakymą apie Dievo standartą.

„Sutikti su tuo, kas rašoma Biblijoje, buvo man rimtas iššūkis, kadangi nustatyti joje teisumo standartai – tolima siekiamybė. Atvirai pasakius, nei vienas žmogus niekada to nepasieks. Ir tai labai gerai atsispindi laiško romiečiams eilutės, kur rašoma, jog „nėra nei vieno teisaus, ne, nei vieno... nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės” Taigi visi be menkiausios išimties negali pasiekti Dievo tobulumo, to Jo standarto...”

Susidūriau savu laiku su šiomis mintimis ir aš. Tiek apie tuos teisumo standartus, tiek apie nuodėmės pasekmes sielai. Kam reikalingas Dievo standartas, jei jo niekas negali pasiekti? Tam ir reikalingas, kad žmogus suprastų „savo vietą”, kad suprastų, jog jam iki Dievo – uoj kaip toli... Be abejo, su tokia mintimi daug kas nesutinka. Manau, kad tai – vienas iš stipriausių civilizacijos variklių – paneigti šį faktą. Kai mažas vaikas nori būti toks, kaip jo tėtis ar mama, jis visokiausiais būdais kopijuoja tai, ką daro tėvai, tačiau jis vis tiek lieka vaiku, iš kurio smagiai juokiasi suagusieji. Įtariu, kad ir Dievas, matydamas žmogaus pastangas pakartoti tai, kas jau jo yra seniai sukurta, smagiai sau juokiasi... Tuo labiau, kad tie mūsų pasiekimai, žiūrėk, vieną dieną ima ir pasidaro nieko verti...

Vienas labiausiai mane nustebinusių faktų per pastaruosius metus buvo žinia, jog žymusis evoliucijos teorijos tėvas, Čarlzas Darvinas, prieš mirdamas paneigė savo sugalvotą teoriją bei apgailestavo, kad sukūrė teoriją, kurią pasigriebę žmonės padarė kultą. Skaitydama Č.Darvino biografiją, gerai įsivaizdavau tą jauną maištingą jaunuolį, kuris, prieštaraudamas griežtam religingo tėvo auklėjimui, siekė bet kokiais būdais tam pasipriešinti. Ir tai jis padarė puikiai. Tačiau, gulėdamas mirties patale, šis „ateistas” vėl vartė Bibliją, o galiausiai buvo palaidotas Londone, Vestminsterio katedroje, šalia įžymaus anglikono, parašiusio garsųjį himną „Amazing grace” („Nuostabi malonė”), Džono Niutono.

Taip jau yra su tais Dievo standartais, kurių bandome siekti, bet kurių nepasiekę galiausiai pripažįstame (arba ne), esantys viso labo žmonės...

Nuodėmės tema tuo tarpu dar platesnė. Nuodėmė, kaip veiksmas ar mintis, prieštaraujanti mūsų sąžinei, veikia ne tik mūsų vidinį (mintis), bet ir išorinį žmogų (veiksmas). Priklausomai nuo to, kuriam iš tų dviejų polių leidžiam plėstis, tas ir užvaldo mūsų gyvenimą...
Biblijoje vienprasmiškai parašyta, jog atlygis už nuodėmę – mirtis, t.y. kad visi nusidėjėliai už savo nuodėmes degs sieros ir ugnies ežere po paskutiniojo teismo, į kurį vieną dieną teks stoti visoms pasaulio sieloms... Ir čia jau, kaip sakoma, „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo bausmės”. Tuo labiau, kad retas kuris to nežino. Tiesiog dauguma į tai užsimerkia ar bent jau bando tai paneigti arba pavadinti tai bobučių pasakomis. Gerai, tebūnie tai pasakos. Bet kas, jei visa tai tiesa?.. Čia kaip toj Lozoriaus ir jo turtuolio šeimininko istorijoj, kai į pragarą patekusi turtuolio siela, prieš tai netikėjusi pragaro egzistavimu, prašė bent liežuvį suvilgyt vandeniu, nes nebegalėjo kęsti nepakeliamo deginimo. Turtuolis prašė bent jo giminaičiams pranešti, kaip jis kenčia pragare, kad tie pasimokytų iš jo klaidų ir galėtų išvengti tos baisios kančios, kurią jis dabar turėsiąs kęsti amžinai. Deja, per vėlu keisti nuomonę...
Bet, jei kas nori tikėti, jog visa tai – pasaka, tebūnie – kiekvieno teisė rinktis...

Gerai, pagąsdinau ir užteks :)
Daug smagiau man žinoti, kad pragaras ir ugnies bei sieros ežeras man negresia. Ir ne todėl, kad galiu „pūstis” esanti šventoji. Ne, esu eilinė, kurios sąraše paskutinei dienai galėtum rasti visko: melagė, vagišė (vai vai, kiek saldainių vaikystėj su draugėmis prisivagėm), žudikė, paleistuvė – galit pripaišyt kad ir visus 10 Dievo įsakymų punktų pažeidimų, nes vien jau mintyse ko tik pas mane, kaip ir pas jus, nėra buvę ir dar, net neabejoju, per gyvenimą bus... Na gerai, tiek to, žinau, kad jūs suskaičiuosite daug mažiau „griekų” savo sąskaitoje :) Bet kokiu atveju, iš to taško žiūrint, aš jau seniai mirus... Kita vertus, nieko nėra geriau, kaip žinoti, kad yra „geras dėdė”, kuris, tau sėdint kalėjime ir laukiant paskutinio nuosprendžio, netikėtai atneša už tave išpirką, ir tu esi vėl laisvas. Valioooooo! :)

Nors daugeliui netikinčiųjų vardas Jėzus skamba kaip keiksmažodis, nes religinės pasaulėžiūros jis yra kiek tik įmanoma iškreiptas bei jau įgavęs fanatizmo, beprotystės bei kitų protinių ligų priežasties išraišką, turiu pripažinti (o gal aplinkiniai turėtų tai diagnozuoti), kad šiandien vis dar esu sveiko, blaivaus proto, nepaisant to, jog tikiu, kad būtent tas pats Jėzus man yra tas „gerasis dėdė”, kuris ištauks mane iš to, ko nusipelniau per visą savo gyvenimą.

Aišku, aš galiu ir toliau sėdėti kalėjimo vienutėje ir nesutikti, kad už mane sumokėtų išpirką. Arba neišeiti, bandydama įrodinėti, kad kalėjimo vadovybė greičiausiai supainiojo, nes jokio „gero dėdės” aš nepažįstu, ir tai – klaida, todėl aš pasilieku kalėti iki gyvos galvos. Bet man tai neatrodo protinga...

Gal aš iš tiesų naivi. Patikli. Ir nors manęs negalima papirkti nei gėlėmis, nei blizgančiomis dovanomis, tačiau galima papirkti argumentais. Taip ir tąkart mane papirko :) Kažkaip tiesiog sutapo informacija, atėjusi iš daugybės skirtingų šaltinių, ir aš patikėjau, kad Jėzus, tas iki tol man buvęs „bičas ant kryžiaus”, yra iš tiesų tas gelbėtojas, kuris prieš beveik 2000 metų mirė už visas pasaulio nuodėmės, tame tarpe ir mano, ir tai yra dovana kiekvienam iš mūsų, kurią mes galime priimti tikėjimu. Paprasta. Tau duoda, tu imi, tu turi. Už viską sumokėta, niekam nieko nesi skolingas. Kaip visada – genealumas paprastume... Kaip parašyta: „ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”... Todėl, šiandien jausdama kaip niekada didžiulę laisvę savo sieloje, darau išvadą, kad visgi tai, ką pažinau, yra tiesa... Tai, be abejo, tik vienas argumentas, tačiau šiandien kitų dėl laiko stokos nepateiksiu.

Nuo tos dienos, kai pajutau apčiuopusi tą tiesą savo gyvenime, daug kas pasikeitė... Kalbu ne apie gyvenamosios vietos ar darbo pakeitimą. Ne. Pasikeitė mano požiūris. Praktiškai į viską. Pradedant nuo lietaus Lietuvoj, baigiant užgesusios žvaigždės vis dar skleidžiama šviesa dangaus skliaute. Ir tai – dėl to paties Dievo standarto, nuo kurio prasidėjo šis šiandieninis mano pasisakymas... Daug dalykų, kurie neturėjo krypties, ją įgavo, tie, kurie ėjo teisinga kryptimi, tapo dar stipresni, o tų, kuriems buvo lemta nunykti, vietoje išdygo nauji, kas dieną išsiskleidžiantys spalvingais pažinimo žiedais...

Pradėkime nuo pradžių... 3 dalis.

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių... Tuo daugiau punktų, kuriems galima prieštarauti, su kuriais galima nesutikti, apie kuriuos, galiausiai, galima pamąstyti. Tad – dar keletas punktų iš R. A. Laidlow minčių bei mano pačios atgarsiai.
- - - - - - -

Iš kur aš galiu žinoti, koks tas Dievas?

Geras detektyvas, gerai ištyręs jūsų atliktus darbus, gali pasakyti daug dalykų apie jūsų sugebėjimus, įpročius ar jūsų caharakterio bruožus, tiesa? Lygiai taip ir Dievas, gerai patyrinėjus visatą, Jo rankų darbą, gali būti pažintas.

Tačiau detektyvas, kuris tirs vien tai, ką aš esu atlikęs, niekada negalės teigti, kad mane pažįsta. Jis gali daug žinoti apie mane, bet prieš tai, kai jis galės pasakyti pažįstąs mane, turės praeiti visas procesas – mes turime pabendrauti. Aš turiu pasidalinti su juo mintimis apie tai, ką aš galvoju, ką jaučiu, ko aš noriu. Šis savęs apreiškimas gali būti pokalbio forma, raštu ar kokiu kitu būdu – kad tik tai padėtų jam mane pažinti. Lygiai taip pat, jei Dievas ar Jo mintys bei troškimai ir jo ketinimai kaip nors gali būti pažinti, Jis bent jau iš dalies tai turėtų kažkokiu būdu apreikšti žmogui.

Knyga

Tarp visų pasaulio knygų, yra viena, kuri sakosi esanti tiesiogiai Dievo apreikšta, pasakojanti mums apie Jį patį bei apie Jo tikslą mūsų atžvilgiu. Taip, atspėjote, tai – Biblija. Ir nors yra daugybė nuomonių tiek prieš, tiek už ją, pabandykime atmesti tuos visus UŽ ir PRIEŠ bei pažvelgti, kas tai per knyga.

Jei norime kažką apie ją pasakyti, turime ją bent jau perskaityti. Juk nei vienas teisėjas nedaro sprendimo dar neperskaitęs visos nagrinėjamos bylos. Lygiai taip neturėtume elgtis ir mes. Vietoj to, kad teistume, panagrinėkime įrodymus, pasiklausykime liudytojų, pasverkime ir įvertinkime kiekvieną detalę, siekdami įsigilinti. Juk vargiai, ar teisingą nuosprendį galime paskelbti pažiūrėję į jos viršelį ar spręsdami iš kieno nors pasakojimo apie ją. Be abejo, turint omeny Biblijoje skelbiamų tiesų svarbą bei norint įsigilint į 66 joje esančias knygas, kurios buvo parašytos 40-ties skirtingų autorių 1600 metų laikotarpiu įvariose Europos ir Azijos vietose, reikia laiko. Nenuostabu, kad tokioje margoje stilių kolekcijoje yra iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujančių dalykų – kaip bet kokioje sudėtingoje byloje, kurią tesiėjas turi išnarplioti. Tačiau stulbinantis dalykas yra tas, kad nepaisant tų prieštaravimų, visa yra tobulai sujungta į vientįsą junginį, kur knygos papildo viena kitą.

Galima tikėti arba netikėti, kad šios knygos buvo apreikštos žmonėms pačio Dievo. Tačiau prie didžiausio netikėjimo, žinant, kad Kristaus mirtis buvo išpranašauta dienos tikslumu prieš 700 metų iki įvykio bei gilinantis giliau ir giliau, vis mažiau lieka abejonių, kad visa tai tegalėjo būti Dieviško proto rezultatas.

(Pagal R. A. Laidlow)
- - - - - - -

Turbūt tai – viena daugiausiai klausimų bei ginčų keliančių temų. Vieni sau kelia klausimus dėl Biblijos dieviško įkvėptumo, kiti – dėl jos tikrosios knygų sudėties bei skaičiaus, tretiems tai visiškai nesvarbu, ketvirta kategorija žmonių iš viso ignoruoja ją, atmesdami bet kokį jos išskirtinumą, galiausiai dar kita žmonių kategorija kabinėjasi prie visko, norėdami arba paneigti viską, ka tik įmanoma, arba patvirtinti :) Vieni jų tiki ja, kiti – ne. Tradiciškai – kiekvienam savo... Bet kokiu atveju, manau, yra labai mažas procentas žmonių, kurie neturi apie ją jokios nuomonės.

Aš asmeniškai niekada nekėliau sau klausimo dėl Biblijos kilmės. Nežinau, gal esu per daug naivi, kaip ir mokykloje skaitydama bet kurį istorijos, geografijos vadovėlį, nekeldama sau klausimų apie ten esančios informacijos teisingumą ar, tuo labiau, apie jos autorystę. Gal tiesiog esu pratusi į rankas imti knygą be išankstinio nusistatymo, o gal tai – vis dar paaugliška ambicija turėti tiesiog savo, o ne kito primestą nuomonę. Kaip ir pirmą kartą atsivertusi Bibliją (tai buvo tuomet, kai ji buvo išleista „Pasaulinės literatūros” serijoje, kažkur 9-ojo dešimtmečio pradžioje), aš apskritai nežinojau jokių niuansų nei apie jos sandarą, nei apie jos kilmę. Tiesiog žinojau, kad tai – stora knyga, kurioje rašoma kažkas tai apie žmonijos atsiradimą. Daugiau turbūt nieko tuomet ir nežinojau. Taip tuo metu atsivertusi perskaičiau berods Jobo knygą – kažkaip ten buvo, kad pirmiausiai buvo išleistas II tomas – tiksliai net nebepamenu. Pamenu tik tiek, kad nieko padoriai nesupratau, tad padėjau atgal į lentyną. Prabėgus geram dešimtmečiui, į mano rankas ta knyga papuolė antrą kartą. Dabar gi perskaičiau visą nuo pradžios iki pabaigos. Dėkingas buvo metas – kasdien važiuodama Londono metro į darbą, turėjau tam po porą valandų per dieną. Įdomu tai, kad metro vagone rytais vidutiniškai būdavo 3-5 žmonės, skaitantys Bibliją arba Koraną. Chebra, žodžiu... :)

Prisipažinsiu, kad tik ją perskaičiusi sužinojau apie jos įkvėptumą bei apskritai pradėjau plačiau domėtis jos kilme, sandara ir panašiais su tuo susijusiais dalykais. Iki tam tikro momento naiviai tikėjau, kad viskas, kas joje parašyta, yra teisinga, neginčytina. Tačiau vėliau, susidūrusi su skirtingais vertimais, supratau, kad ne viskas yra juoda, kas yra juoda, ir reikia gerai pasiknaisioti, kad atrinktum pelus nuo grūdų, o tai – ne mažas iššūkis...

Paprastai, manau, yra du būdai reaguoti į iškilusias problemas. Vienas jų – neigti viską, kas prieštarauja tavo supratimui, kitas – bandyti išsiaiškinti, kokios tai problemos ir kodėl jos kyla. Aš asmeniškai iš prigimties esu labiau linkusi išsiaiškinti, tad greičiausiai tai paveikė mane ir šiame procese.
Tuo labiau, visada tikėjau posakiu „kas ieško, tas randa...”

Ne tiek svarbu, kiek teisinga gali atrodyti iš šono (nes kiekvieno mūsų tiesa mums asmeniškai yra teisingiausia), bet manau, kad tai, ką man pavyko per porą metų išsiaiškinti Biblijos prieštaravimų tema, galėčiau pavadinti dideliu asmeniniu laimėjimu. Laimėjimu, kuris atnešė tikrai daug džiaugsmo, pasitenkinimo ir pasaulio bei savęs suvokimo. Suvokimo, kurio negavau mokykloje, negavau universitete, negavau bendraudama su įvairiais žmonėmis. Čia iš tos „serijos”, kai galvoji, kad visiems tie dalykai aiškūs, ir nedrįsti paklausti, galvodamas kvailai pasirodyti prieš kitus. Viena draugė guodėsi, kad priėjusi bažnyčioj prie vienos draugės, norėjo pasiteirauti dėl neaiškumo Biblijoje. Deja, vietoj atsakymo ji išgirdo pašaipų „tu ką – nežinai?..” Tai va taip ir aš – turbūt dėl tų užgaulių atsakymų tikimybės savu laiku daug ką praleidau manęs supančio pasaulio ir savęs, kaip žmogaus, pažinime.

Atsitrenkę į sieną, paprastai apsisukame 180 laipsnių kampu ir judame priešinga linkme. Taigi, jei nerandi atsakymo vienur, ieškai jo kitur. Pirmą kartą skaitydama Bibliją per daug nesigilinau, apie ką joje rašoma – skaičiau, pavadinkime, kaip eilinį romaną – man tiesiog buvo įdomu. Tačiau perskaičius vieną kartą, norėjosi skaityti antrą, trečią, ieškoti sąsajų, žodžiu, tai įtraukė kaip gerai suręstas detektyvas, kuriame iš tiesų atsirado tas „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių” faktorius. Pakeliui teko bendrauti bei diskutuoti su ne vienu pastoriumi, su kitais tikinčiaisiais tiek iš Lietuvos, Anglijos, Amerikos, galiausiai – net iš Ukrainos ir Rusijos. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Tačiau, kaip ir visur, taip ir čia – visada yra bendraminčių, kuriuos tu natūraliai atrandi bei prie jų prisišlieji. Kurie, besidalindami savo atradimais, duoda ir tau impulsą ieškoti toliau, plačiau, giliau.
Rezultate, dėliodama visą tą Biblijoje esantį rebusą, atradau daugybę joje esančių pasaulio sandaros bei pačios Biblijos studijavimo principų, atmečiau nemažai nepasitvirtinusių teorijų, kurias pavadinčiau tais pačiais stereotipais, atsirandančiais dažniausiai iš informacijos trūkumo. Iš tiesų, pripažinsiu, kad su daugeliu išvadų paskubėjau, bet tokia jau esu – visada nekantraujanti pasidalinti net ir nepatikrinta informacija :) Bet... Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ta proga turėjau neįkainojamų pamokų, kurios praverčia ir dabar. Be to, manau, kad mano pašnekovai nėra kvaili, kad patys neatsirinktų, kas prie ko, ir kur buvo tiesiog paskubomis išsakytos ambicingos mintys, o kur – tie tikrieji grūdai, davę gal šiokios tokios naudos ir jiems.

Tačiau grįžime prie to ieškojimo ir radimo. Lygiai taip, kaip paauglystėje nepaprastai mėgdavau spręsti galvosūkius bei kryžiažodžius, taip dabar mano didžiausiu galvosūkiu yra Biblija. Nežinau, kaip vadinasi toks galvosūkio tipas, kai yra duota teisiginių bei neiginių seka, ir turi iš viso to išnarplioti „kas, su kuo, kada ką veikė”, tačiau būtent tokio tipo galvosūkiai kažkada man nepaprastai patiko, ir laukdavau kiekvieno naujo žurnalo „aha!” pasirodymo... Lygiai taip dabar kaskart džiūgauju tarsi mažas vaikas, kai viena ar kita tema pavyksta „išspręsti” gyvenimišką rebusą, pasitelkiant informaciją, esančią Biblijoje. Nesvarbu, kas tai bebūtų – ar pinigų tema, ar tos pačios sąžinės sąvoka, ar santykiai su žmonėmis – atsakymai visada pranoksta patys save.

Gal todėl ir nekeliu sau klausimų apie šios knygos autorystę ar jos sandarą, nes gavosūkis, kuris joje užmintas – pernelyg daugialypis, kad jį būtų galėjęs sugalvoti paprastas žmogiškas protas... Tiesiog tikiu, kad tai yra taip, kaip yra, tiesiog tikėdama, kad Dievas nėra koks durnelis, nesugebėjęs rasti būdų, kaip savo žinią perduoti bei išsaugoti žmonėms. Nesvarbu, kad ne viską suvokiu, kad ne viską mano fantazija „išneša” – tiesiog tikiu, jog žmogaus protui neduota visko suvokti, ką suvokia Dievas. O ta dalelė, kurią duota suvokti, mano manymu, yra per daug įdomi, kad reikėtų švaistyti laiką tam, ko bet kokiu atveju vis tiek niekada nesuvoksi...

Pradėkime nuo pradžių... 2 dalis.

Ką gi – eime toliau. Dar viena dalis vertimo iš R. A. Laidlow pamąstymų ir, be abejo, mano komentarai iš savos varpinės...
- - - - - - -

Dievo apsireiškimas

Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar tiki žmogus Juo, ar ne. Dauguma žmonių netiki Dievu ne todėl, kad protu neįmanoma tuo tikėti, bet greičiau todėl, kad tikėjimas Dievu verčia jį jaustis asmeniu, turėsiančiu atsiskaityti prieš Dievą. Dauguma žmonių nelinkę to daryti. Dauguma tų, kurie randa prieglobstį ateizmo ar agnosticizmo teorijose, jaučiasi saugiai pasislėpę nuo nepermaldaujamos realybės, jog žmogus yra atsakingas prieš Dievą. Ir dažniausiai po tradiciniu „aš negaliu tikėti” slepiasi „aš nenoriu tikėti”.

(Pagal R. A. Laidlaw. Bus daugiau)
- - - - - - -

Pripažinsiu, kad šie keli sakiniai mane pribloškė. Greičiausiai dėl to, kad apie tai niekada nebuvau pagalvojusi. Kita vertus, šioje vietoje galvoje skambėjo vėlgi iš spektaklio atėjusi frazė: „Religija... visa ko šaknys – religija...” (P. Shaffer, „Equus”). Sutikčiau su visu tuo 200 procentų... Nes esu įsitikinusi, kad religija (plačiąja prasme) su savo įbruktais stereotipais, apverčia labai daug ką aukštyn kojom, priversdama paprastą žmogų sutapatinti ją su tikėjimu (irgi plačiąja prasme). Gal kiek kartojuosi, bet greičiausiai visa tai – dėl to paties temos „religija ar tikėjimas” aktualumo, kažkur giliai įstrigusio mano mintyse. Turbūt dėl to, kad ir pati beveik visus 30 metų taip galvojau, ir matomai dabar reikia laiko pačiai patikėti, kad diena tai nėra naktis, o naktis – tai ne diena...

Apie atsiskaitomybę prieš Dievą iš tiesų niekada nebuvau pagalvojusi, bet labiau įsigilinusi pagaunu save, kad taip, iš tiesų taip yra... Ir nesvarbu, kaip tu tai pavadinsi – atsiskaitomybe prieš Dievą ar savo sąžinę (kuri ir yra Dievo mums įdėta), ji egzistuoja...
Pagrindinė problema vis gi manau yra ne toje atsiskaitomybėje, bet tame, kaip ta atsiskaitomybė šiandien yra suvokiama. Nesu tikra, bet įsivaizduoju, jog dauguma tai sieja su 10 Dievo įsakymų, kurių kiekvienas stengiasi laikytis, o neįvykdęs bet kurio iš jų (tarkim, kad ir „nesakyk netiesos”), jaučia vadinamą „sąžinės graužimą” – vieni didesnį, kiti – mažesnį. Kas tas sąžinės graužimas? Ar ne ta pati atsiskaitomybės našta? Našta, kuri ilgainiui kaupiasi. Katalikai ją nusimeta eidami išpažinties pas kunigą, kiti – ignoruoja tai, apsiginklavę mintimi, kad jokio Dievo nėra. Nes, jei Dievo nėra, reiškia ir tas sąžinės graužimas – kiekvieno asmeninis reikalas... Panašu, kad tai – vieninteliai du šios problemos supratimo variantai. Bent jau tik šituos du aš asmeniškai žinojau, kol nepradėjau kapstytis giliau.

Tas kapstymasis giliau nubloškė, kaip ir reikėjo tikėtis, 6000 metų į praeitį. Nors dauguma žmonių nelinkę paraidžiui tikėti tuo, kas rašoma Biblijoje, ir bando tai priimti vien tik kaip alegorinį literatūros kūrinį, aš visgi būčiau linkusi viską priimti tiesiogiai, turėdama tam tikrų argumentų, bet dabar – ne apie juos. Taigi po truputį pradėjusi dėlioti padrikų faktų „puzlą”, galiausiai radau tą atsakymą, kuris sugriovė visus mano prieš tai turėtus stereotipus. Mat pradėjusi nuo pirmosios nuodėmės, nuo kurios visa šita gėrio-blogio košė prasidėjo, atkapsčiau ir tai, kad iki tol, kol Mozei nebuvo duotas įstatymas, niekam ta nuodėmė per daug ir nerūpėjo. Kitaip tariant – buvo kiekvieno asmeninis reikalas. Ir tik per tuos 10 duotų įstatymų atėjo supratimas, kas yra nuodėmė (ji buvo įvardinta), bei tai, kas manau, yra pagrindinis dalykas – tai, kad nei vienas žmogus nėra pajėgus to įstatymo laikytis. Dėl tos pačios labai paprastos priežasties – jis tėra žmogus. Ir Jėzus, atėjęs į žemę, įvykdydamas tą įstatymą, parodė, jog vien Dievas yra pajėgus tai įvykdyti. Na o įvykdęs tai ir miręs ant kryžiaus už visas pasaulio žmonių nuodėmes, paskelbė taip vadinamą sutaikymo žinią, t.y. tai, kad ne tie 10 Dievo įsakymų išgelbėja žmogų, bet tikėjimas, kuris ir sutaiko šiandien eilinį nusidėjėlį su Dievu, taip panaikindamas tą nuodėmės (kurią žmogus daugiau ar mažiau vis tiek linkęs daryti dėl savo nuodėmingos prigimties) naštą...

Tačiau vieno aš vis tik nesuprantu. Kodėl dauguma krikščionybės išpažinėjų dėl nesuvokiamų man priežasčių yra tarsi sustoję laike, kuris buvo prieš 2000 metų. Kodėl nusistovėjo keista įstatymo doktrina, skelbianti viską, kas vyko iki Kristaus mirties, visiškai tarsi ignoruodama tai, kas vyko po to.
Absoliučiai tarsi užsimerkdami į pagrindinį dalyką – į žmogaus išteisinimą tikėjimu. Tikėjimu, kad Kristus buvo ta išpirka už visas nuodėmes, ir kad niekas apart tikėjimo tuo faktu žmogaus neišteisina... Vietoj viso to žmonėms yra brukamas neįvykdomų religinių taisyklių rinkinys, versčiant juos tikėti tuo kaip grynu pinigu... Šitai man iš tiesų šiandien yra nesuvokiama.

Nepaisant to nesuvokimo, šiandien man kaip niekada aiškiau, kodėl po fraze „negaliu tikėti” slepiasi frazė „nenoriu tikėti” – be abejo, kam norisi įsivelti į nereikalingų taisyklių painiavą, vykdyti tam tikrus „protingų žmonių” sugalvotus ritualus, kurie, neva, jei juos vykdysi, užtikrins tau amžinąjį gyvenimą... O šalia to – neduos absoliučiai jokos naudos. Todėl puikiai suprantu ne vieną pažįstamą, kuris bėga nuo viso to kaip nuo didžiausio košmaro. Nes aš bėgčiau lygiai taip pat, būdama jų vietoje...

Ir savu laiku bėgau. Iki tol, kol suvokiau, kas įvyko prieš tuos 6000 metų bei kas iš tiesų įvyko prieš 2000 metų. Gal tik dėl to šiandien esu laisva...

Pradėkime nuo pradžių... 1 dalis.

Ne per seniausiai, kaip buvau užsiminusi post'e „Tikėjimas ar religija”, radau vieną įdomų straipsniukų rinkinį internete, kurio keletą minčių sugalvojau išversti. Gal kai kurios pastabos daugiau šmaikščios, nei logiškos, tačiau man jos pasirodė vertos dėmesio. Tuo labiau, kad tai patvirtina ir mano pačios mąstymą.
- - - - - - -

Tikėti reiškia matyti

Nors žmogus yra atradęs daugybę elektros veikimą sąlygojančių dėsnių, tačiau iki šiol mokslininkai tiksliai nėra jos apibrėžę. Kodėl tada mes tikime, jog ji egzistuoja? Todėl, kad aplinkui matome daugybę jos egzistavimo apraiškų tiek savo namuose, tiek išėję į gatvę ar kitur. Lygiai taip, nors aš nežinau, kaip atsirado Dievas, aš tikiu jo egzistavimu, nes aplinkui matau galybę jo egzistavimo patvirtinimų.

NASA tyrimų vadovas ir pirmojo Amerikos kosminio palydovo į orbitą paleidėjas Dr. Verneris fon Braunas (Wernher von Braun) sako: „Mūsų moderniajame pasaulyje dauguma žmonių jaučia, kad tokį dalyką, kaip tikėjimas, greitai į priekį judantys mokslo pasiekimai paverčia senamadišku, atsilikusiu nuo laiko. Jie klausia, kodėl jie turėtų pasitenkinti tikėjimu, kai šiandieninis mokslas mums atskleidžia nepalyginamai daugiau. Atsakymas į šį ginčą yra tas, kad šiandien mokslas susiduria su dar daugiau visatos paslapčių nei tada, kai prasidėjo mokslo era. Su kiekvienu galiausiai rastu atsakymu mokslas randa mažiausiai tris naujus klausimus, į kuriuos negali atsakyti. O gauti atsakymai tik įrodo, kad visa, kas yra mūsų žemėje ir visatoje, yra nepriekaištingai sukurta, ir kad visa tai turi turėti Kūrėją. Nes visa yra subalasuota taip preciziškai, taip tobulai, kad ši visa kūrinija gali būti tik dieviškos idėjos padarinys.”

Vėliau profesorius Edvinas Conklinas (Edwin Conclin), žymus biologas, šmaikščiai pastebėjo: „Visatos ir gyvybės atsiradimas, pagrįstas sprogimu, prilygsta minčiai, kad Čamberio žodynas atsirado sprogus spaustuvei.”

Pirmoji priežastis

Įsivaizduokite, kad mes stovime dideliame oro uoste, stebėdami benusileidžiantį didžiulį orlaivį. Aš jums sakau: „Dauguma žmonių galvoja, kad šis orlaivis yra kažkieno kruopščiai parengto projekto rezultatas. Tačiau aš žinau geriau. Iš tiesų, tame procese nebuvo jokio protinės jėgos įsikišimo. Tam tikru būdu metalas tiesiog iškilo iš žemės, suformuodamas save į plokščius lakštus, kurie lėtai pradėjo jungtis vienas su kitu, taip suformuodami sparnus bei korpusą ir uodegą. Po kurio laiko pamažu susiformavo varikliai, visos kitos dalys, ir vieną dieną žmonės atrado lėktuvą, tinkamą skristi.”
Jūs turbūt palaikytumėte mane nevisapročiu ir stengtumėtės pasitraukti atokiau į minią nuo tokių neprotingų tauškalų. Kodėl? Todėl, kad jūs žinote – ten, kur yra kūrinys, ten yra ir jo kūrėjas. Ir matant bet kokį žmogaus sukurtą produktą, jums net nekyla klausimų, kad tai buvo sukurta žmogaus proto bei rankų pagalba.

Tačiau yra apstu puikiai išsilavinusių, protingų žmonių, kurie mums bando pasakyti, kad visa visata atsirado per atsitiktinumą, kad tame nėra įpainiotas joks protas.

Kita vertus, yra lygiai taip pat protingų žmonių, kurie tiki, kad Dievas, nors ir neapibrėžiamas, Jis apreiškia save gamtoje (jos dėsniuose ir principuose, jėgoje ir išmintyje), Jis pats yra viršesnis nei visata. Tačiau ateistai ir toliau siūlo mums galvosūkį, kuriame yra idėja, bet nėra jos sumanytojo, kuriame yra kūrinys, bet nėra kūrėjo, kuriame yra pasekmė, bet nėra priežasties.

Kiekvienas mąstantis žmogus tiki galybe gamtos dėsnių bei tuo, kad vienas reiškinys įtakoja kitą, kad vienas reiškinys yra kito pasekmė. Sutikdami su šiuo faktu logiškai prieiname prie to, jog kažkur turi būti visos pasekmių grandinės pradžia. Ir jei yra pirmoji pasekmė, vadinasi yra ir pirmosios priežasties sukėlėjas. Ir tai man yra Dievybė.

(Pagal R. A. Laidlaw. Bus daugiau)
- - - - - - -

Ką aš pati apie tai manau?
Greičiausiai buvau auginama tokioje šeimoje, kurios man diegiamos vertybės ir pasaulio suvokimas nedavė pagrindo prieštarauti Dieviškumo teorijai. Nors savu laiku Kalėdas tekdavo švęsti beveik slapta, ir niekas neturėjo žinoti, kad tėvai – tikintys, nes dėl to būtų kaip minimum praradę darbą, taigi, kaip ir buvo visiškai „nenaudinga” tikėti, kažkur šalia visuomet buvo suvokimas, kad tai, kuo tikiu, yra tikra. Nesvarbu, kad kai kas visame to tikėjimo išpažinime rodėsi tik karnavalas, tik tušti ir nereikalingi žodžiai, kurių vaikui neįmanima suprasti, niekada neturėjau pagrindo visa tai iškeisti į atsitiktinio sprogimo teoriją ar kaip ji ten vadinasi. Bet koks vienos ar kitos teorijos bandymas pagrįsti kažkuo, nei iš tiesų galėtų būti, man primena vieną istoriją.

Buvau 8 klasėje. Mano draugė, kuri tuo metu ruošėsi 9 klasės egzaminams, paprašė mano eilėraščių, kad galėtų jais pasinaudoti ruošdama egzamino bilietą apie jaunų poetų kūrybą. Per daug nemąsčius sutikau. Po kurio laiko draugė paklausė, ar man būtų įdomu paskaityti, kaip ji paruošė tą egzamino užduotį. Be abejo, kaip galėjo būti neįdomu? :)
Pradėjus skaityti, ėmė juokas :) Nebepamenu, koks ten buvo eilėraštis, tačiau tokie pareiškimai, kaip „eilėraščio autorė, naudodama tokius žodžius, kaip... ... ... turi omenyje prieš tai aprašyto lyrinio herojaus išgyvenimus”, ne juokais kėlė nuostabą... Skaičiau ir negalėjau tuo patikėti, nes rašydama eilėraštį turėjau visai ką kitą galvoje, o tie žodžiai, kuriuos tam eilėraštyje panaudojau, nei buvo skirti tam, ką bandė įžvelgti mano draugė, nei ką. Man jie tiesiog gražiai ten derėjo ir gerai tiko eilėdarai...
Panašu, kad nuo to laiko aš ir pati tapau atsargesnė su išvadomis apie tai, ką reiškia vieni ar kiti dalykai, dažnai pasisakymuose pamėgusi pradėti savo mintis dėstyti fraze „mano nuomone...”

Seni eilėraščiai

Prieš porą dienų bekalbėdama su vienu bičiuliu, prisiminiau savo eilėraščius. Tad susiradau savo paskutinįjį rinkinį, atsidariau, pradėjau skaityti nuo pabaigos. 2004-ųjų žiema. Prieš išvažiuojant į Daniją. Seniai berašyta... O juk iki tol jų tiek daug rašydavau... Matomai, mano meilės lyrikos laikai praėjo, viską, ką norėjosi, jau spėjau išsakyti... :)
Kita vertus, keletą eilėraščių įdomu ištraukti į dienos šviesą ir dabar. Tų, kuriuos gali įsprausti nebūtinai į meilės lyrikos rėmą.

tavo sekundė
prilygsta mano valandai...
tavo minutė
pripildo visą mano dieną...
ir pagalvoju –
kaip gerai būtų,
jei tavo valanda
užpildytų visą mano gyvenimą...

© „Kelyje“, Nr. 31. 2004 01 05, 19:54

- - - - - - - -

šonu praeina
prietemos svetimos
tavo tyla
manęs nepasiekia
byra---teška---eina---taškosi---
niekas nepastebi
kas---kaip---kur blaškosi...

daug tolerancijos
daug ignoravimo
pirštai neapglėbia
medžių svyravimo
rankos palaiko
rankos pargriauna
rankų per daug man
rankų taip maža...

prieštara---prietema---
priebėgom---priešokiais---
mokausi klupti
mokausi eiti
trupa---po trupinį---
truputis---trupintas---
žodžiai – tik raidės
sudėtos į gniužulus...

eina---praeina---
užeina---išeina
drasko sulipdo po žolę po snaigę...

byra---subyra---
dūžta---sudūžta
pirš-tų bel-di-mas
į są-ži-nės tuš-tu-mą---

© „Iš trupinių“, Nr. 39. 2003 04 02 16:02
- - - - - - - -

mano kojos – mano stalas.
mano pirštai – ryšys su pasauliu.
mano lūpos – ištroškusi taurė –
į ją liejas gyvenimo upės.

mano akys – užmerktos į miegą
žiūri tingiai...
po laiko bemiegio
aš tirpstu naktyje tartum snaigė,
tartum mintys...

lyg mirštanti sraigė
tingiai lenda žolė iš po ledo –
aš einu per beprotišką tiltą,
paramstytą nepamiršto meto...

ir ranka siekia. bet nepasiekia...
to beprotiško tavo pasaulio.
jame snaigės netirpsta – tik krenta.
ten tik tiltai į ateitį eina...

© „Iš trupinių“, Nr. 7. 2002 02 26

Geriau pritarti...

„Geriau pritarti, negu nepritarti. Žymiai geriau kalbėti, negu tylėti. Kad kas nors nepagalvotų, jog brandini grobuoniškus planus, geriau pareikšti, jog sutinki, net jei tiksliai nežinai apie ką kalbama...” (S. Pop „Serenada trimitui” – ne vienam pažįstama citata, kuria būdavo pradedamas vienas ilgiausių mano visoj teatrinėj „karjeroj” monologų.)

Kaip įprasta, praėjus kuriam laikui, į tuos pačius žodžius pasižiūrime iš naujo, ne retai jie įgauna visai kitą spalvą ar net prasmę. Taip ir šiandien išlindo (prisiskaičius kitų draugiškų blog'ų :) šie žodžiai iš atminties skrynelės. Ir jei tada jie man buvo daugiau sarkastiški nei teisingi, šiandien juose tiesa nusveria svarstykles, palikdama sarkazmą kitiems...

Ne vieną kartą, bandydama per pastaruosius metus išsakyti savo nuomonę, buvau apiberta kontrargumentais. Gerai, vadinasi iš tiesų kiekvienas esame unikali asmenybė, turinti skirtingą suvokimą. Anksčiau gal tai ir piktindavo. Dabar – džiugina :) Paradoksalu, tiesa?
Apskritai pamėgau paradoksus (nors tiesa, juos visada mėgau). Ypač, jei jie išryškėja laiko perspektyvoje. Jei anksčiau net nesileisdavau į kalbas su skirtingai mąstančiais, nes nelabai nutuokdavau, ką galėčiau jiems pasakyti, šiandien gi pastebiu, kad vis įdomiau darosi išgirsti kito nuomonę, nesvarbu, kad mano akimis žiūrint, ji ne visada atrodys teisinga. Kad nepaprastai įdomu stebėti tiek save, tiek kitus bei jų mastymo vingius. Ypač tų, kurie nebijo persigalvoti bei klysti. Gal todėl, jog ir pati pagaliau išmokau klysti, pripažinti savo klaidas, kažko išmokti iš jų bei eiti toliau. Te pasilieka savo neklystamumą sau tie, kurie dėl to jaučiasi laimingesni... Man su jais – ne pakeliui. Nors tiesa, jų nuomonę išgirsti ir toliau lieka įdomu :)

Skaitydama iš ryto vieną gan aštrų laišką, kažkodėl visai nesipiktinau – atvirkščiai – buvo įdomu įsijausti į rašančiojo vaidmenį bei pabandyti įvertinti, kokių motyvų paskatoje jis buvo parašytas. O paskui atsigręžti į save ir užduoti sau klausimą – o kaip aš pati reaguočiau tokiu atveju? Turbūt panašiai... Reiškia viskas tvarkoj :) Nėra nieko naujo po saule ;)
Džiaugiuosi tik tuo, jog reakcija ir veiksmas – tai du skirtingi dalykai. Ir nepasisant to, kad reaguočiau gal ir taip pat, tačiau turėdama galimybę pasimokyti iš kito klaidų, jau turėčiau išminties nebesielgti taip pat... Gal todėl ir nepuoliau atgal (greičiausia pirmą kartą savo gyvenime:) rašyti lygiai tokio pat puolamojo laiško...

Aišku, visa tai – graži teorija, kurią ne visada taip paprasta pritaikyti praktikoje. Bet kai pavyksta, širdis džiaugiasi!
Pabandyk, ir pats suprasi...

Aš pats

Įdomią istoriją vakar išgirdau. Ją pasakojo penkiasdešimtmetis vyras, prisiminęs tai, kas su juo buvo nutikę kai jam buvo viso labo šešeri. Mama jį pasiuntė į kirpyklą, esančią kitapus ganėtinai judrios gatvės. Jis ilgai stovėjo prie kelkraščio, bandydamas sulaukti akimirkos, kai į vieną ir kitą pusę nevažiuos automobiliai. Tačiau mašinos nepaliaujamai judėjo abiejomis kryptimis, o jis vis laukė. Staiga, didžiulis atvažiuojantis autobusas ėmė ir sustojo prie pat jo. Iš jo išlipo vairuotojas, sustabdė į vieną ir kitą pusę lekiančias mašinas, paėmė berniuką už rankos ir pervedė jį per gatvę... „Tuo momentu pajutau neapsakomą saugumo jausmą, kurį prisimenu iki šiol” – taip užbaigė savo pasakojimą dabar jau suaugęs vyras.

Taip ir kiekvieno mūsų gyvenime – būna akimirkų, kai pro šalį lekia nesustodami įvykiai, neleisdami mums pereiti į tą „kitą gatvės pusę”. Kiekvienas renkamės skirtingą laukimo taktiką – vieni tikime, kad ateis kažkas ir mus išgelbės iš tos situacijos, kaip nutiko tam šešiamečiui, kiti – bėgiojame palei gatvę, bandydami rasti tarpelį bei prasmukti pro tą nesustabdomą laviną, treti laukiame, bet nepriimame tos pagalbos, kuri mums siūloma, galvodami, kad laikui atėjus tai padarysime savo jėgomis, iš visų jėgų šaukdami: „aš pats, aš pats...”

Kiekvieno valia rinktis... ;)
Tiksliau – išmokti išmintingai pasirinkti...

Tuštybė

Ar jums taip nebūna – skaitai kažkieno mintis, ir regis, kad tai – tavo mintys, kurios sukosi tavo galvoje prieš keletą metų, arba atvirkščiai – skaitai ir galvoji: „na nerealiai išmąstyta...” Bet žiūrėk, praeina kiek laiko, ir dar kartą randi tas taip žavėjusias mintis, tačiau jos tavęs nei kiek nebestebina... Galbūt priaugai iki jų. Nebūna? Man tai būna :)

Vėl skaičiau Ekleziastą. Ne pirmą kartą stebiuosi, ir šypsausi: skaitai, va va, jau atrodo, kad bus kas parašyta optimistiško, bet sakinys ir vėl užbaigiamas tradicine pabaiga: bet ir tai – tuštybių tuštybė... :)

„Mano širdis įgavo daug išminties ir pažinimo. Aš nusprendžiau savo širdyje suprasti, kas yra išmintis ir kas beprotybė bei kvailystė, bet patyriau, kad tai taip pat vėjo gaudymas. Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.
Aš nusprendžiau mėgautis vynu, tačiau neatsisakyti išminties savo širdyje, ir suprasti, kas yra kvailystė, kol pamatysiu, ką gero žmonių vaikai galėtų daryti, gyvendami po dangumi per visas savo dienas. Aš ėmiausi didelių darbų, pasistačiau namų, užsiveisiau vynuogynų, sodų, parkų ir prisodinau juose įvairiausių vaismedžių. Pasidariau tvenkinių ir jų vandeniu laisčiau miško medžius.
Aš įsigijau sidabro, aukso ir kitų turtų iš karalių ir kraštų; pasirūpinau giesmininkų ir giesmininkių, to, ką mėgsta žmonių sūnūs, ir įvairiausių muzikos instrumentų.
Ko mano akys geidė, nieko joms neatsakiau, nedraudžiau savo širdžiai jokios linksmybės. Mano širdis džiaugėsi mano darbais, ir tai buvo atlyginimas už mano triūsą. Aš pažiūrėjau į visus savo darbus ir triūsą, ir štai, viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas; iš to nebuvo jokios naudos po saule. Aš gręžiausi ieškoti skirtumo tarp išminties, kvailystės ir beprotybės. Ką darys žmogus, kuris gyvens po karaliaus? Tai, kas jau yra padaryta. Pamačiau, kad išmintis yra vertingesnė už kvailystę tiek, kiek šviesa už tamsą. Išmintingas turi akis, o kvailys vaikščioja tamsoje. Taip pat supratau, kad abiejų laukia toks pat likimas. Tada tariau širdyje: 'Jei kvailio likimas yra toks pat kaip mano, tai kodėl aš siekiu išminties?' Supratau, kad ir tai yra tuštybė. Išmintingo, kaip ir kvailio, neatsimins ateityje; tai, kas yra dabar, užmirš būsiančios kartos. Išmintingas miršta lygiai taip pat, kaip kvailys. Aš ėmiau nekęsti gyvenimo; man nepatiko, kas darosi po saule, nes viskas tuštybė ir vėjo gaudymas. Aš ėmiau nekęsti viso savo triūso šioje žemėje, nes turėsiu viską palikti žmogui, kuris bus po manęs. Kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Jis valdys visa, ką sukroviau savo darbu, naudodamasis savo išmintimi po saule. Ir tai yra tuštybė. Gailėjausi įdėjęs tiek triūso po saule. Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam, kuris niekuo neprisidėjo. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė. Kokia nauda žmogui dirbti ir vargti pasaulyje? Visas jo gyvenimas pilnas vargo, sielvarto ir kančių; net naktį jis neturi poilsio. Tai taip pat tuštybė. Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu.”
(Ekleziastas, 1:16-18, 2:3-8, 10-24)

Va taip ir gyvename... ;)

Ar lauki pasaulio pabaigos?

Pasaulio pabaiga.
Garsūs žodžiai... Kiekvieno savaip suprantami, vieniems skambantys kaip siaubas, kitiems – kaip išganymas. Turbūt kiekvienam – pagal sąžinę ar dar kokį kitą sunkiai apčiuopiamą rodiklį.
Kažkada šitų dviejų žodžių labai bijojau. Vis negalėdavau pabėgti nuo minčių apie masinį geriamo vandens stygių, apie nuo kokios masinės epidemijos mirštančius žmones ir gatvėse dvokiančias lavonų krūvas, apie bet kokį žmogiškumą praradusius mirtinguosius, tik ir besitaikančius kibti vienas kitam į gerkles dėl vandens lašo ar duonos žiauberės. Buvo laikas, kai bijojau užmigti ir nepaubsti, negalėdavau užmigti, besivartydama lovoje, apimta tokių minčių. Kada tai buvo? Prieš 4-5 metus?.. Turbūt...

Žvelgiu į dangų. Neaprėpiama žydrynė. Šalta... Darius sakė anksti ryte matęs šiaurės pašvaistę, kerinčią savo sužvarbusiu spindesiu. Sakė, buvo panašu į vaivorykštę. Įtariu, turėtų būti gražu... Gera būtų vieną gražią dieną išnykti tiesiog tame šaltame danguje ;)

Vėl buvau pasinėrusi į youtub‘ą. Šįkart užsikabinau už Biblijoje minimo taip vadinamo „paėmimo” temos. Kaip visada, kokių tik teorijų neradau ta tema... Vienos jų teigė, kad bažnyčios paėmimas jau seniai įvykęs, bet to niekas nepastebėjo (ši pasirodė man absurdiškiausia), kitos iš jų painiojo paėmimą su antruoju Kristaus atėjimu į žemę, ryškiai pasimetusios tarp faktų, bylojančių tiek apie vieną, tiek apie kitą įvykį. Bet kokiu atveju supratau – žmonės tuo domisi ir diskutuoja apie tai. Vieni – įsikibę L.Haye ir J.Jenkins „Palikti” knygų serijos, kiti – remdamiesi savo pamąstymais ar paviršutiniškomis nuogirdomis. Man pačiai tuo tarpu vis gi priimtiniausia pačioje Biblijoje aprašoma Apokalipsės pradžios bei pabaigos versija. Apokalipsės, kurios, remdamasi savo supratimu, turiu pažadėtą viltį išvengti... Gaila, kad neaišku viena – kada tai įvyks... O jei rytoj? Poryt? Kitąmet?... Žinau. Laikas išmokti kantrybės...

Besidomintiems giliau: 1 Tes. 4:16-17, 1 Kor.15:51-52 1 Tes. 1:10 plg. su:
Mt. 5:35, 24:30-31, 37-41, 25:31-33, Lk. 17:34-37, 19:15-18, Apr. 19:11-21.

Tradicija

Turiu tokią tradiciją. Kiekvienų metų pirmosiomis dienomis iš senojo kalendoriaus-planuoklio (ar kaip čia lietuviškai tas „organaizeris” vadinasi...) sėdu persirašyti draugų gimtadienių bei kitų įsimintinų datų. Šįkart užsipildė 117 kalendoriaus langelių.
Kai kurie iš jų pasipildė, kai kurie – išsitrynė neatlaikę laiko išbandymų. Kiti, deja, pasimetė tarp nebegaliojančių elektronininių adresų ar telefono numerių. Šiek tiek gaila...
Bet taip turbūt ir turi būti. Judam juk į priekį, o ne atgal...

Kažkada buvo kilusi mintis suskaičiuoti, kiek per savo nugyventus metus esu sutikusi žmonių, kurių iki šiol prisimenu vardą, pavardę bei turiu kokį kontaktą... Įtariu, susidarytų įspūdingas sąrašas... Jau vien sudėjus darželio chebrytę, klasiokus iš vidurinės ir muzikos mokyklos, kursiokus, choro kolegas, teatriokus, buvusius ir esamus bendradarbius, gimines gabalėlį, neabejoju kad gautųsi virš 500. O kur dar draugai, sutikti Danijoj, Anglijoj, Amerikoj, galų gale kiti draugai, nepriklausantys nei vienai iš paminėtų kategorijų... Reikės kada pabandyt paskaičiuot tiksliau...

Nauja – tai užmiršta sena

Ta proga susiradau internete seniai seniai girdėtą mėgiamą savo dainą Dust in a wind, kuri vakar, sutinkant Naujuosius, buvo paminėta. Tokia ta pradžia – žmogaus, minties, metų – viskas prasideda nuo beveik neapčiuopiamos dalelės...

I close my eyes, only for a moment, and the moment's gone
All my dreams, pass before my eyes, a curiosity
Dust in the wind, all they are is dust in the wind.
Same old song, just a drop of water in an endless sea
All we do, crumbles to the ground, though we refuse to see

Dust in the wind, all we are is dust in the wind
Don't hang on, nothing lasts forever but the earth and sky
It slips away, and all your money won't another minute buy.
Dust in the wind, all we are is dust in the wind
Dust in the wind, everything is dust in the wind.

Tai nuo to ir pradėkime... Prasmingų visiems metų!

Balta balta...

Pirmoji metų diena.
Už lango labai balta.
Ir dar nenustoja tas baltumas iš dangaus kristi...
Na ką, balta tai balta – per metus gal kaip nors prirašysim, pribersim minčių į tą baltumą. Užpildysim mintimis ;)